Man vaidenasi ARBA jis moka subtiliai pakutenti

      „Netyčia“ pramiegojau. Visą pusdienį pradrybsojau lovoj. Pusryčiavau lovoj.  Išliejau kavą. Prisiminiau, kad vakar buvo Povilo gimtadienis ir turėjau prisistatyt pas jį  „puodeliui kavos“ (miglotai  kažką nutuokiu...) Dar prisiminiau, kad šįryt reikėjo nuvest kaimynų pudelį Čarliką į kirpyklą, pasiimti batus iš taisyklos, užsakyti bilietus...aaaa..
      - Užsičiaupk, girdi?
      - Aš visada tylėjau. Čia tu, brangioji, įsivaizduoji, ko nėra.
      - Kaip tai nėra?
      - Na, nėra.
      - Toks skaidrus ir tyras, kad net nesimato...
      - O cinikai miršta vieniši.
      - Užsičiaupk!! Be to, kai  mirsiu aš, mirsi ir tu.
      - Pala, pala...Man paukščiukas ką tik pačiulbėjo, kad norėtum mane iškrapštyti anksčiau...
      - Ir iškrapštysiu. Anksčiau. Tau neatrodo, kad jau pakankamai druskos pribarstei?
      - Čia mano darbas, supranti. Barstyti ten, kur labiausiai graužia.
      - Tai eik dirbt kitur.
      - Ar žinai, kad be manęs taptum įžūli nesivaržanti mergiotė be jokių skrupulų...
      - Žinau. Ir netgi daugiau negu tau gali pasirodyti.
      - Ėėėėė čia mano žodžiai. Aš seniai tave pažįstu. Nuo tada, kai pirmąkart su tais nevalyvais vaikėzais perlipai Karvelio tvorą ir visi prisilupot pusžalių obuolių.
      - Nepamenu.
      - Na, matai...aš ir esu tam, kad priminčiau.
      - Šuns balsas į dangų neina. Gali lot kiek tik patinka...
      - Pasikartosiu: čia tik tau taip atodo. Aš nė loju, nė zyziu ar čiulbu. Ir niekada nekritikuoju.
      - O man tas pats. Aš tamstą ignoruosiu.
      - Kaip tik nori. Matai aš  moku subtiliai pakutenti, o visa kita padarai pati...
      Šokau iš lovos kaip įgelta. Triskart nusispjoviau per kairį petį. Tik va jokio medinio daikto neradau. Sakiau Povilui, kad velniop tą futurizmą.
      Tiesa,  Povilas... ir pudelis...aaaaa....