Rašyk
Eilės (72287)
Fantastika (2174)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







VEIKĖJAI:

MAMA

Jos dukros (15-17 METŲ):
RŪTA
DIANA
RASA

TETA


PIRMAS  VEIKSMAS

      Veiksmas  vyksta mūsų dienomis, viename iš Lietuvos miestelių.  Matome svetainę. Vienos durys -į kitą kambarį, kitos -į lauką. Vidury -stalas, užtiestas gražia staltiese. Ant kėdžių sudėlioti rūbai, ant stalelio kampe -laidynė. Šventės išvakarės. O ta šventė -ryt atvažiuosiančios geros šeimos draugės –tetos Loretos gimtadienis.
  Užkulisy girdisi :

MAMA -Ir negalvok, kad aš tau viską tvarkysiu! Jau vakaras, laikas miegoti, o tu dar net suknelės neišsilaidei! 
       
Įeina, apsižvalgo

MAMA -O čia dabar kas? Kam tuos batelius išsitraukei? Rūta? Ar girdi?!
RŪTOS balsas -Girdžiu, girdžiu! (Įeina) -Kokius batelius?
MAMA -Kokius, kokius...Va šituos!
RŪTA -Kaip tai kam? Taigi rytoj apsiausiu. O ką?
MAMA -Apsiausi šituos batelius?!
RŪTA -Mama, na argi aš kalta, kad mūsų skoniai nesutampa. Dabar tokie madingi.
MAMA -Na jau ne! Tetos Loretos gimtadienyje taip apsirengusi tai jau tikrai nebūsi! Ne, ne, tik ne šituos.
RŪTA -O Viešpatie! (Sau) Galima pagalvoti, kad tai amžiaus šventė.

Įbėga RASA

RASA -Kas čia darosi? Vėl baratės? Ajajai -tipiškas kartų ginčas.
MAMA -Rasa, baik. Ir be tavęs man rūpesčių užtenka. (Rūtai) O tu ko stypsai -kas suknelę už tave lygins?
RŪTA (lėtai eidama lyginti) -O Viešpatie...
RASA (žiūrovams) -Tik nesudegink suknelės.
MAMA -Tik, žiūrėk, suknelės nesudegink! Bus kaip su ta raudonąja.
RASA (žiūrovams) -O Viešpatie!
RŪTA -O Viešpatie!
RASA (žiūrovams) -O galvą išsiplovei?
MAMA -O galvą išsiplovei?
RŪTA -Na, žinoma, negi nesimato?
MAMA -Gerai jau, gerai. Na, susitvarkykit čia greitai ir marš gulti. Rytoj dar begalės darbų. Juk atvažiuos teta Loreta...
RASA -Galima pagalvoti, kad ne šiaip sau teta atvažiuoja, o Anglijos karalienė.
MAMA -Rasa! Ar tau negėda? Negi nežinai, kiek gero, mums padarė teta Loreta?
RASA -Žinom, žinom, kurgi ne? Kai tėvas išnešė muilą, kas mus vienintelė prisiminė?
MAMA -Rasa! (Nusisukusi) Koks bebūtų, bet vis viena tau -tėvas ir...ir...verčiau patylėtum. O teta Loreta- kodėl iš jos jūs nuolat šaipotės? Ką ji blogo jums padarė? Na, gal šiek tiek senamadiška, gal šiek tiek įkyri savo pamokymais...
RASA -"Šiek tiek"! Nieko sau "šiek tiek"!
MAMA -Rasa! Užteks! Marš gulti! (Pauzė) -O kurgi Diana?

Rasa ir Rūta tyli, tik žiūri viena į kitą suokalbiškai

MAMA -Kur ji vėl prašapo?
RŪTA -Kas ją žino?
RASA -Gal nuėjo pas Iloną pamokų mokytis? Jai taip nesiseka su fizika...           
MAMA -Ką čia pliauški? "Mokytis"...

Įbėga DIANA. Ji nepastebi Mamos

DIANA -Chai, mergos! (Šios rodo ženklus, kad Mama yra) Ko čia maivotės? Cha cha -grynos beždžionės - nors į cirką vežk!
MAMA -Diana! Kur buvai?
DIANA -Aš?
MAMA -Tu, tu, negi tau atrodo, kad aš su stalu kalbuosi?
DIANA -A...
MAMA -Na, na...
RASA -Ji tikrai buvo pas Iloną. Jai iš tikrųjų su fizika blogai, tai ir...
MAMA -Su fizika blogai. Aha...O daugiau su viskuo gerai?
DIANA -Aš tikrai pas Iloną buvau.
MAMA -Aš tuoj jai paskambinsiu.
DIANA -Nereikia!
RASA -Diana... (bando parodyti, kad Diana nesijaudintų, kad ji viską sutvarkys)

Mama ryžtingai eina prie telefono. Diana ištikta nevilties. Rasa bando ką nors staigiai sugalvoti, Rūta irgi. Staiga Rasa sumąsto

RASA -Mama! Žiūrėk! Kažkas mūsų bulves kasa! Žiūrėk, žiūrėk!
Mama puola prie lango, klausia :"Kur, kur? "
RASA -Pamatė mane ir nubėgo! Va, va -į krūmus įsmuko! Ot, bjaurybė! Mama, bėgam, gal pagausim?

Mama, pagauta impulso, nežino, nė kur bėgti, laksto šen bei ten. Seserys stovi, nieko nesuprasdamos

RASA -Greičiau, mama (bėga pro duris, Mama iš paskos. Rasa staigiai grįžta) -O jūs ko stovit, varnos! Bėkit, padėkit mamai (sesės stovi). Na, greičiau! (Ir sulig tais žodžiais čiumpa už rankos Rūtą ir išstumia pro  duris. Pati tik mirkteli nieko nesuprantančiai Dianai ir suka telefono numerį ).Sveika, Ilona, čia aš, Rasa...Klausyk manęs įdėmiai ir nieko neklausinėk, nes nėra laiko...Sakau tau, neklausinėk! Netrukus tau paskambins mūsų mama, ir tu jai pasakysi, kad Diana ką tik buvo pas tave ir jūs kartu mokėtės fiziką...Taip, taip, fiziką! ..Na, ko žvengi, čia visai rimtas reikalas...Kuo čia dėta balandžio pirmoji, juk dabar rugsėjis! ..Ai, nėr kada aiškinti...Supranti, Diana buvo pas savo kadrą ir ką tik  grįžo...Taip...O dabar stovi šalia manęs ir varto savo nekaltas akeles...
DIANA -Rasa!
RASA -Ko čia putojiesi, juk tave gelbsčiu...Na, žodžiu, nėra laiko, o tai mamytė  jau pareina, ir jeigu tu pasakysi, kad Diana nebuvo...(veriasi durys) Atia! (Numeta ragelį ir stovi, nenatūraliai įsitempusi.  Diana irgi sutrikusi)
MAMA -Nieko nesuprantu. Man rodos, niekas nekasė tų bulvių, kaip tu tokioje tamsoje ir įžiūrėjai, Rasa?
RASA  (vaizduoja nustebusią ir supykusią) -Tai jūs nieko nepagavote? Še tau! Ten buvo dviese, su maišais, aiškiai mačiau! Gyva bėda su jumis.

Sulig tais žodžiais Rasa išbėga lauk, partrenkdama tuo metu įeinančią Rūtą. Abi parkrinta, Diana juokiasi

MAMA -Rasa, kas tau šiandien pasidarė?
RASA (keldama Rūtą) -Ko tu painiojiesi po kojomis kaip neturtinga giminaitė?!
RŪTA -Pati tu giminaitė!
RASA -Žinoma, giminaitė. Davė Dievulis man tokią sesę, ir nieko čia nepakeisi.
DIANA -Dievulis! ..Verčiau sakytum, mūsų kaimynas.
RŪTA -Ką?!

Visos staiga nutyla. Diana pasimetusi, jaučiasi labai nesmagiai dėl savo žodžių, Rasa irgi nei šiokia, nei tokia. Rūtai akyse tvenkiasi ašaros, o Mama išvis apstulbusi ir be galo įsižeidusi. Pauzė

MAMA (giliai atsidūsta) -Diana...Aš...aš tiesiog...(ir pravirkusi išbėga į kitą kambarį. Rūta išbėga į lauką).
RASA (ilgai žiūri į Dianą) -Na sesele...Ką pasakysi? Ai liežuvėlis, ai liežuvėlis! Jau mano ilgas,  bet tavo... kaip gyvatės!
DIANA (krūptelėjusi) -Na, na. Dar tu čia nepradėk. Juk visi žino.
RASA -Ką žino?
DIANA -Ką, ką? Pati žinai.
RASA -Ta-aip...Teks imtis priemonių. Tuoj paskambinsiu Ilonai ir pasakysiu, kad jūs fizikos nesimokėt.

Eina prie telefono

DIANA -Nedrįsk!
RASA -Kodėl gi? Aš šią idėją sugalvojau, aš ją ir sunaikinsiu. Pati juk nieko nebūtum padariusi.
DIANA -Na, gerai. Skambink. Bet paskui pati save kaltink.
RASA -Tu ką, gąsdini?
DIANA -Negąsdinu. Bet žinok -tu tikrai, tikrai tikrai pasigailėsi.

Abi žiūri viena į kitą. Čia įeina Mama

MAMA (šaltu balsu, nežiūrėdama nė į vieną) -Eikit miegoti. Jau vėlu (ir ruošiasi atgal eiti)
RASA -Rūta! O kurgi Rūta?
MAMA -Rūta?
RASA (puola laukan. Girdėti jos šūksmas) -Rūta! Rūta, grįžk greičiau namo! Rūta! Na, nebūk tu kvaiša!

Mama irgi bėga laukan, šaukia Rūtą. Diana stovi supykusi vidury svetainės. Prieina prie stalelio, kur guli Rūtos suknelė, pakelia vieną kampą, pažiūri. Po to lėtai prieina prie laidynės,  įjungia ją ir lėtai, mašinaliai pradeda lyginti suknelę. Matosi, kad ji jaučia savo kaltę. Staiga kažkas tyliai pabeldžia į duris. Diana, palikusi laidynę ant suknelės, prieina ir atidaro.
Įeina TOMAS

DIANA -Čia tu?
TOMAS -Ne, čia ne aš. O čia irgi ne tu?
DIANA -Baik...Visai nejuokinga.
TOMAS -Na, na...Aš ir nesiruošiu tavęs juokinti...Ko tokia paniurusi? Mamytė į kampą pastatė?
DIANA -Nesimaivyk. Ir iš vis, ko čia atsibeldei? Tuoj mama pareis...
TOMAS -Na ir kas?
DIANA -Kaip tai "kas "? Kai pareis, pamatysi, kas.
TOMAS -Pamanyk. Aš tavo mamytės visai nebijau. Prie kiekvienos moters galima rasti priėjimą.
DIANA -Va, va. Kai pareis, galėsi skubiai ieškoti. Išėjimo. Iš mūsų namo.
TOMAS -Na jau...Gerai, užteks plepėti. Maunam į diskoteką.
DIANA -Kur?!
TOMAS -Į diskoteką...Nežinai, ką tai reiškia? Galiu paaiškinti. Diskoteka -tai graikų kilmės žodis, reiškiantis diskų rinkinį. Senovės Graikijoje tai buvo viena iš svarbiausių laiko praleidimo formų.        Žodis "diskas" šiuo atveju  -ne tas diskas, kurį mėto visokie ten sportininkai, o toks plokščias daikčiukas, panašus į blyną (tik ne toks skanus), kuris sukasi ir groja. Įsivaizduoji? Žmogaus nematyti, o garsas yra. Čiudiesa!
DIANA -Gerai jau, gerai, aiškintojau. Negaliu aš eiti -mamytė patriks.
TOMAS -Mhm...Jau prisidirbai ką nors? Juk visada išleisdavo.
DIANA -Tik ne tokiu laiku. O be to...mes susipykome trupučiuką...
TOMAS -Aha...Trupučiuką. Vadinasi, prisidirbai. Tai ką dabar iškrėtei?
DIANA -Ai, Tomai, baik...Nieko rimto. Eik namo, Tomuk, tu labai ne laiku apsireiškei.
TOMAS -O, taip!  Aš dabar itin dažnai ne laiku apsireiškiu. Man tą patį sakė mūsų istorikė, kai aš ją miške su direktoriumi sutikau...

Įeina Rasa

RASA -Cha, cha...Tamošius bekepuris!
TOMAS -O! ..Rasa! ..Kaip aš seniai begirdėjau tavo nuostabų juoką.
RASA -Tikrai? Cha cha cha cha (storu balsu juokiasi, po to, užuodusi pradegintos suknelės kvapą) Kokie čia svilėsiai? Blynus kepat?
TOMAS -Blynus kepam, sviestu tepam (irgi užuodžia)Ė. Kažkas dega! (Pastebi svylančią suknelę, greit pripuolęs nuima laidynę) O-jė...Kiaurai pradegė. Bus dekoltė, bet ne toj vietoj.

Pasigirsta Mamos ir Rūtos balsai

TOMAS -Mamytė pareina!
DIANA -Dabar ieškok priėjimo. Ir kuo greičiau.
TOMAS -Ė...Gal geriau...kaip tu patarei... išėjimo?

Diana skubiai stumia Tomą kur nors už spintos ar šiaip į kokią nepastebimą vietą, arčiau lauko durų

MAMOS balsas -Eime gi, nesiožiuok. Maža ką pasakė. Negi lauke nakvosi.
RŪTOS balsas -Nenoriu aš jos ir matyti.
MAMOS balsas -O tu ir nežiūrėk.

Įeina Mama ir Rūta

MAMA (uosto) -Kas čia pridegė?
RŪTA (dairosi ir pastebi savo suknelę) -Mano suknelė! Mano suknelė!

Pribėga Mama

MAMA -Palikai laidynę įjungtą! Jau aną raudonąją pradeginai, dabar šitą! Galėsi nuoga rytoj švęsti!
RASA -Mama, ką tu? Suknelė ką tik pradegė, Rūta negalėjo laidynės palikti.
MAMA -Tai kas tuomet?

Visos nutyla, sužiūra į Dianą. Ši stovi ir nieko nesako

RŪTA -Ak tu bjaurybe...Dar ir suknelę mano sugadinai? Ką aš tau blogo padariau?
DIANA -Ko čia pristojot visos? Aš netyčia! Norėjau išlyginti, bet atėjo...
MAMA -Kas atėjo?

Tomas iš savo slėptuvės rodo ženklus, kad Diana tylėtų

DIANA -Ė...
RASA -Atėjo...naktis...Diana nusprendė...kad jau vėlu...laikas gulti...užteks lyginti. O laidynę išjungti pamiršo.
MAMA -Ką? Kokias čia nesąmones dabar tauški? Ir kodėl tu visą laiką už Dianą kalbi?
RASA -Ne, ne taip. Atėjo...A! Taigi aš atėjau, mudvi užsiplepėjome ir -štai... (rodo į suknelę)
MAMA -Pakaks. Marš gulti visos, kad nė vienos nematyčiau! Pala, pala... (ir, žiūrėdama į Dianą, eina prie telefono) -Tuoj mes tau visas fizikas išdulkinsim (ir suka numerį). Labas vakaras...Čia Dianos      motina. Čia tu, Ilona?. .Klausyk, aš noriu tau vieną klausimą užduoti...Tik atsakyk sąžiningai...Ar buvo Diana neseniai pas tave?. .Taip?. .Ir ką gi jūs veikėt?. .Tikrai?. .Chm...Ir kiek ilgai jūs mokėtės? Ačiū. Labanakt (padeda ragelį, žiūri į Dianą). Ilona sakė, kad jūs istoriją mokėtės.
RASA -Sklerotikė!
DIANA -Na...mes...mokėmės trupučiuką ir istorijos.
MAMA -Ai, kokia tu mokslininkė...Ir fiziką, ir istoriją, ir visa kita...Sakyk, kur buvai?!
RASA -Mama, aš viską paaiškinsiu.
DIANA (grasinančiai) -Rasa...
MAMA -Nereikia man tavo aiškinimų. Aš Dianos klausiu.
DIANA -Na, jei netiki, aš nieko negaliu padaryti.
RŪTA -Ji pas tą išverstakį savo kavalierių buvo!

Pauzė. Tomas beveik visas išlenda iš savo slėptuvės, įžeistas šių žodžių. Rasa, pastebėjusi, kad niekas nė nežiūri jo pusėn, rodo ženklus, kad jis išeitų. Tomas vikriai ir tyliai šmurkšteli pro duris, atsisukęs dar paliečia delnu kaktą, lyg norėdamas parodyti, kad jam jau galva paskaudo nuo tų visų įvykių, ir po to staiga mosteli ranka, lyg sakydamas :"A, pasiuskit visos! "

DIANA -Na, sesele, ruoškis karui.
RŪTA -Tu pirma jį pradėjai!
MAMA -Ta-aip...Viskas aišku (Diana bando kažką pasakyti). Nereikia, nereikia, vis vien taip nepameluosi, kad aš patikėčiau. Marš gulti visos!

Mama išeina. Visos trys sesės žiūri viena į kitą

DIANA -Girdėjote? Marš gulti visos! (Ir išeina, smarkiai trenkusi durimis)
RASA -Gulti, tai gulti. (Eina pro duris. Tarpdury atsigręžia) Na? Ko smaksai? Sėdėsi dabar ir galvosi apie nelaimingą savo gyvenimą? Galvok, galvok. Kančia taurina sielą (Išeina)

Pauzė

RŪTA -Kančia taurina sielą...Cha...Kančia taurina sielą...Nenoriu aš kančios! Visų nuostabiausias jausmas-pyktis. Pyktis ir kerštas! O kaip  norėčiau aš ją...užmušti...(Pauzė)Tfu, ką aš čia dabar...
Nusišnekėjau. Juk ji -mano sesuo. Se-suo...Sesutė...Sesė...O, kad ji...visai nebūtų gimusi...Tik mudvi -su Rasa. O, kad iš vis jos nebūtų nė buvę! Kad niekas ir nežinotų, kas gi toji Diana Lazdauskaitė. Sakytų, negirdėjom apie tokią, iš kur jūs ir ištraukėt?
                Aš noriu, kad nebūtų tos bjaurybės!
                  Kad nebūtų!
                      Kad nebūtų!
                        Kad nebūtų!
                            Kad nebūtų! ..

Gęsta šviesa

ANTRAS  VEIKSMAS

  Kita diena. Ta pati svetainė. Stalas jau padengtas, tuoj tuoj atvažiuos teta Loreta. Girdisi balsai, šurmulys už scenos. Įeina Mama

MAMA -Ką čia dar...Ką čia dar...O Viešpatie, ką nors tikrai užmiršau...(Bėgioja šen bei ten, taiso įrankius ant stalo, dar ką nors. Staiga sustoja prieš veidrodį) -Kaip aš atrodau! Visa susivėlusi! Visados šitaip, visados! (Tvarkosi prieš veidrodį)

Įeina Rasa. Ji žiūri, kaip Mama nervingai tvarkosi

RASA -Jau lipa laiptais, girdžiu!
MAMA -Vajėzau! Lipa? Tikrai? O čia niekas, dar absoliučiai niekas neparuošta!
RASA -Balandžio pirmoji!
MAMA -Tfu, kvaiša! Išgąsdinai. Kokia tau balandžio pirmoji rudenį?
RASA -Pajuokavau.
MAMA -Dabar ne laikas juokauti.
RASA -Taip, taip. Šią rimtą ir iškilmingą valandą, kuomet visa tauta susikaupusi vieninteliam tikslui, su giliu liūdesiu turiu pranešti...
MAMA -Rasa! Ar nesiliausi? Kaip tau negėda?!

Įeina Rūta

RŪTA -Ajajai. Tipiškas kartų ginčas.
MAMA -Dar viena beždžionė ant mano galvos...

Įbėga Diana

DIANA -Kur mano baltoji palaidinukė? (Niekas nekreipia dėmesio) Ar girdit? Na, gerai -kaip jūs, taip ir aš. Baisiai čia man reikia to gimtadienio! (Išeina)
MAMA -Mergaitės, greičiau ruoškitės!
RASA -Kur ruoštis? Mama, mes jau seniausiai pasiruošusios. Tik tu viena dar čia straksinėji.
MAMA -Kaip, kaip? Kaip tu pasakei?
RASA -Na...Straksinėji. O ką? Aš nieko blogo...
MAMA -Cha, cha! "Straksinėji"...Kaip kokia jauniklė?
RASA -Na, taip...Kaip jauniklė...
RŪTA -Tu, mama, kartais ir už mus jaunesnė atrodai.
MAMA (patenkinta, bet slėpdama tai) -Eikit, jūs...ožkos. Na, marš, marš ruoštis!
RASA (Rūtai) -Ji nepataisoma. Net jei kunigas pas ją atvyktų paskutiniam patepimui, ji taip pat lakstytų, nesugalvodama, kaip čia geriau jį priėmus.
RŪTA -Na tu ir pasakei.
RASA -Baik tu, sesele. Nebūk tokia surūgusi.
RŪTA -Rasa...
RASA -Ką?
RŪTA -Tau saga ištrūko!
RASA -Eik jau (Žiūri). Nagi tikrai! O my God, ką dabar daryti?
RŪTA -Ar neturi kitos?
RASA -Užtat, kad neturiu. Ji ką tik ištrūko, ką tik ištrūko...Turi būti čia kur nors...

Ieško sagos. Rūta jai padeda

MAMA -Ką čia darot?
RŪTA -Rasos saga ištrūko, ieškom.
MAMA -Saga?! Na, va, aš taip ir maniau, kad kas nors atsitiks, taip ir maniau!
RASA -Galima pagalvoti, ne saga ištrūko, o pasaulio pabaiga atėjo.
Mama padeda ieškoti sagos. Beieškodamos visos atsiklaupia, tuo tarpu atsiveria durys ir -įeina TETA

TETA (įeidama) -Taip ir maniau, kad neužrakinta  sakau, neskambinsiu, padarysiu siurpri...(čia pamato visas  atsiklaupusias) Ojė! Vaikeliai mano, na kam jūs taip, kam jūs...(pakelia Mamą, sesės pačios pašoka. Bučiuoja Mamą) Sveika, mano brangute, mano aukseli, sveika...
MAMA -Labas, Loreta...
TETA -Sveikos ir jūs, mano pupytės (eina prie mergaičių). O kur dar viena?
RASA -Diana? Oi, jai su mokslais ne kaip -pas draugę fiziką mokosi.
TETA -Ajajai. Fizika ir man nepatiko. Bet kur dingsi -reikia mokytis, reikia.

Sulig šiais žodžiais įeina Diana

DIANA -Labas...(Niekas ir vėl nekreipia dėmesio)
DIANA (garsiau) -Laba diena, teta Loreta.
MAMA -Tai prašom prie stalo, prašom. Mergaitės, kur Diana?
RASA -Aš gi sakiau...
MAMA -Taip ir patikėsiu. Na, ieškoti tai jau neisiu.
TETA -Oi, brangute, leisk pirma pailsėti, įsivaizduok tik, visą valandą pralaukiau autobuso, jau maniau, kad neatvažiuos, sakau, ką daryti, su taksi pati žinai, ką reiškia šiais laikais -tai tas pats, kas piniginę į
šulinį įmesti, taip, taip! - įmesti piniginę su visais pinigais į šulinį, brangioji, na, bet atvažiavo galų gale tas autobusas...
DIANA (sušunka, kiek tik turi balso) -Ar čia kas girdi mane, po galais!!!

Niekas nė trupučio nereaguoja, net nekrūpteli, tarsi Dianos išvis nė nebūtų

TETA (nė nenutraukusi kalbos) -...kad jį kur, o dulkėtas, o prikaitęs, dar ir vietos atsisėsti negavau, sėdi, tik pamanyk, tokie piemenys ir net nemirksi, jiems nė motais, kad vyresniems reikia vietą užleisti, nors apsimestų miegančiais, kaip kad mes apsimesdavom, o dabar jokios sarmatos -žiūri sau ir tiek, na, aš manau, pasakysiu...
DIANA -Kas gi čia dabar dedasi, nieko nesuprantu...Mergos, ar pasiutot, ko čia apsimetinėjat? Na, mamytė...Suprantu -ji jau kai supyks, penkiasdešimt metų neatleidžia, bet jūs? Rūta...A, tu irgi -  antra motinėlė...Rasa...Rasa! Ar girdi, Rasa! ? Kreivakoje tu, karve neraliuota! (Rasa nė trupučio nekreipia dėmesio, kaip ir visos kitos) Na, žinot...Pasiuskit visos, man be jūsų dar geriau! ..(Ir, trenkusi durim, išeina)
TETA -Kas čia trinktelėjo?
MAMA -Kur? A, skersvėjis...Mergaitės, uždarykit geriau duris. Sėskim prie stalo, sėskim, sėskim.
RASA (uždariusi duris, kreipiasi į Rūtą) -Mama prieš tetą Loretą visada jaučiasi tarsi mažas vaikas, nors tik keliais metais jaunesnė.
RŪTA -Na, pagal jos išvaizdą tai mama gal ir teisingai elgiasi.
RASA -Ts-s... Dar išgirs.
RŪTA -Tegu...Bene ji ką supranta?
TETA -Oi, aukseli, pirma norėčiau nusiprausti, kur čia man daiktus pasidėti?
MAMA -Rūta, paimk tetos lagaminą ir nunešk į jos kambarį.
RŪTA -Į jos?
MAMA -Na, tu gi žinai kur, neapsimetinėk. (Tetai Loretai) Eikit, Loreta, prašom, į vonią, žinote, kur, ten ir rankšluostukas naujas pakabintas.
TETA -O taip, taip, žinoma. Och tu, Dievulėliau, po tokios kelionės kaip gera atsigaivinti po šaltu dušu!

Teta išeina. Rūta išneša lagaminą

RASA -Mama, kiek ji čia bus?
MAMA -Rasele, teta tik atvažiavo...
RASA -Na ir kas. Kiek ji viešės, nežinai?
MAMA -Nežinau, dukrele. Na, koks skirtumas. Juk ji vieniša, gyvenimas jos irgi nepagailėjo, ji taip džiaugiasi pas mus atvykusi, o tu. ..

Įbėga Rūta

RŪTA -Kada valgysim tortą?
MAMA -Rūta...Na, susėsim visos, tada ir pradėsim. Juk ne mažutė esi...
RŪTA -Ach, kai tortą valgyti, tai jau ne mažutė, o kai į diskoteką, tai dar kūdikis.
MAMA -Rūta...
TETOS balsas iš vonios -O kuris čia rankšluostis mano?
RASA -"Mano"...Tai įprotis viską savintis.
MAMA -Toks baltas!
TETA -Kad čia du balti!
MAMA -Baltas su raudonais dryželiais!
TETA -Nėra čia tokio! Vienas baltas su melsvais dryželiais, o kitas visai baltas, be nieko. Dar yra rausvas ir kažkoks žalias, nutriušęs kaip mazgotė.
MAMA -O Viešpatie! (Išbėga padėti Tetai)
RASA -Na, va. Prasidėjo. (Storu balsu) Sveiki, čia firma "Smūgis per galvą". Jeigu jums atsibodo saldus gyvenimas, mes jums bematant pristatysime tetą Loretą, ir jūs amžiams užmiršite, kas tai yra ramybė, nerūpestinga vaikystė ir gyvenimo džiaugsmas...
RŪTA -Jė...Tai man patinka. Na gerai, valgom tortą.
RASA -Rūta! Baik.
RŪTA -Aš tik vie-eną gėlytę taip gražiai nuimsiu... Nesijaudink, sese. O! Be pėdsakų. Matei?  (Valgo gėlytę)
RASA -Rūta, tu tikrai taptum šventąja pagal savo charakterį, bet per tą nesusilaikymą garantuotai pateksi į pragarą.
RŪTA -Puiku. O tai tau ten vienai būtų nuobodu.

Grįžta Mama.
Rūta staiga pašoka ir paskubom nuryja gėlytę

MAMA -Na, dukrelės, ko stovit?  Padėkit mamai.
RASA -Mama, tau kažkokia manija. Ką mes turime padėti, jei viskas jau ir taip padėta?

Rūta, užspringusi gėlyte, tik linksi galva

TETOS balsas -O kur čia kremas sausai odai?  Čia tik riebiai?  Aldona! Ar girdi? 
MAMA -Tuoj, tuoj!

Mama vėl išbėga. Rūta kosti, užspringusi gėlyte, Rasa daužo per nugarą. Nepadeda. Rasa daužo  dar, vis vien nepadeda. Dairosi, kuom čia geriau užtrenkus. Čiumpa kokį apysunkį daiktą ir juo užsimoja. Tuo tarpu įeina Mama ir, pamačiusi kas čia vyksta, nustėrsta. Rasa ją pastebi.

RASA -Mama, Rūtai nelaimė (ir trenkia tuo daiktu per nugarą).
MAMA -Ar iš proto išsikraustei?! Ką čia darai?!

Rasa duoda Mamai daiktą

RASA -Imk -gal tau geriau išeis.
RŪTA -Kche, kche, negaliu, oi, negaliu!
MAMA -Kas čia darosi?
RASA -Mama,trenk!
MAMA -O, Viešpatie! Kas tau?  Užspringai?  Argi taip baisiai reikia daužyti?  Na, padėk tą daiktą (pati trenkia Rūtai. Nepadeda. Dabar daužo abi paeiliui)
RŪTA -Ai!Kche, kche! Užteks! Mama!

Įeina nusipraususi Teta. Kurį laiką stebi

TETA -Vaikeli, už ką jos tave taip?
RŪTA -Kche, kche, aš...
TETA -Tučtuojau liaukitės skriausti tą nekaltą padarėlį. Ir dar dviese! Rasele, vaikeli, eikš čia...
RASA -"Rūtele'!
TETA -Rūtelė?  Tfu, aš vis jus maišau. Rūtele, katinėli eikš čia, eikš...Na, kodėl gi jos tave skriaudžia?  Ką padirbai?  Sudaužei stiklinę?  Ne?  Na, ką toks kūdikis gali padaryti, kad jį taip nežmoniškai muštumėt?  Oi, net užsikosėjo vargšelė nuo to daužymo.
RASA -Teta Loreta, ji užspringo! Reikia padaužyti, kad atsikosėtų.
TETA -Užspringo?
RASA -Užspringo.
TETA - Ak, užspringo...Taigi reikia trinktelėti per nugarą, neišmanėlės jūs! Ką čia tapšnojat, lyg muses baidydamos, nagi duokit man, nieko jūs nemokat... Žiūrėkit, kaip reikia! (Ir užsimoja kumščiu)
RŪTA (šokteli šalin)- Ne! Nebereikia! Nebereikia! Man jau praėjo, viskas!
TETA -Stok, niekas tau nepraėjo! Aš tuoj trinktelėsiu, ir tikrai praeis. Stok, sakau!
MAMA -Loreta, nereikia. Rūta tikrai nebekosti, nieko nebereikia.
TETA -Tikrai nebereikia?  Aš vis tiktai trinktelėsiu, bus geriau.(Ryžtingai prieina prie Rūtos. Ta stovi užsimerkusi ir susigūžusi. Mama su Rasa irgi sustingusios.Teta užsimoja)
MAMA (sumišusi) -Cha, cha. Na, sėskim prie stalo, prašom, sėskim, sėskim. Mes jums, Loreta, esam paruošusios tokį mažą siurprizą.
TETA (vis dar iškėlusi kumštį) -Tikrai?
MAMA -Tikrai, tikrai. Prašom.

Rasa su Rūta nuslenka link stalo. Teta vis dar tebestovi, iškėlusi kumštį

TETA -Na, jei jau taip prašai...(eina link stalo) Įdomu, kas čia per siurpriziukas. Pernai toks vienas mano pažįstamas -nesakysiu, kas -vis tiek nepažįsti, man irgi siurpriziuką padarė -jau tokį siurpriziuką, tokį siurpriziuką! Oi-cha-cha-cha-cha! Oi, negaliu. Kad jūs žinotumėt -taip juokinga buvo, taip juokinga! Ai, bet nepasakosiu, ką jau čia...Nebūtina. Bet kad jūs žinotumėt, kad jūs žinotumėt, cha-cha-cha!..
RASA -Tai kas čia per siurprizas buvo, teta Loreta?  Mums taip įdomu -papasakokit, prašom.
TETA -Ai, vaikeli, tuščia jo. Ach taip! -kiek tau metų?
RASA -Man?  Šešiolika...O ką?
TETA -Na va -nepilnametė. Negaliu, negaliu pasakoti...
MAMA -Ir nereikia. Na, bet pradėkime. Brangioji mūsų Loreta, mes norėtumėm jums jūsų gimimo dienos...
TETA –Vis tiktai papasakosiu. Papasakosiu. Na, visko nesakysiu, aišku, dėl gerai visiems žinomų priežasčių (ir čia Teta taip nužvelgė Rasą, lyg ne pati, o ši mergina ruoštųsi pasakoti kažką nepadoraus). Tai buvo gal prieš du mėnesius, gerai neprisimenu. Ar prieš tris...Pala, pala, ką mes ten šventėm... Buhalterės gimtadienį?  Ne, Roma juk balandį gimusi, balandžio tryliktąją, nelaimingą dieną -ir nesiseka gi jai visą gyvenimą -pirmas vyras pabėgo, antrasis visai prasigėręs... Apie ką aš čia?  Ach, taip –taigi susirinko tada - Robertas, Ivanauskai, Anelė su tuo savo neūžauga trumpakoju, chi chi chi, ir išsirink gi tu man tokį susną... O juk su Anele geriausios draugės buvom... Bet ką aš čia... Taigi, susirinkom mes visi... prisiminiau! Tada buvo mūsų skyriaus įkūrimo penkmetis -tikrai, tikrai! -kaip aš galėjau pamiršti?  Penkmetis..Bet kodėl vedėjo nebuvo?  Ach, juk mes iš vakaro šventėm, o jis kitą dieną išvažiavo į pusbrolio laidotuves... ar vestuves... neprisimenu... ai, nesvarbu...
MAMA -Atsiprašau...
TETA -Kas yra, aukseli?
MAMA -Aš labai atsiprašau, bet gal kitą kartą, tai yra, kai pavalgysim, papasakosit, o dabar prašom, dėkitės mišrainės, jau ir antras iškepė, dar atauš...
TETA (trupučiuką įsižeidusi) -Aš tuoj baigsiu. Jei jau pradėjau, tai negaliu per vidurį nutraukti, Aldonyte, vaikeli.Pabaigsiu, o tada pradėsim -juk negalima ką pradėjus pamesti.Tai va...
RŪTA -Mama, aš jau valgau.
MAMA -Rūta... Brangioji Loreta, jūs mūsų šeimai tiek padarėte, kad negalima nė apsakyti, mes niekada jums net neatsidėkosime už visa...
RASA -Tai gal ir neverta.
MAMA -Rasa!.. Brangioji Loreta, tad šią dieną, kuomet mes švenčiame jūsų keturiasdešimt...
TETA -Na, kam tie skaičiai...
MAMA -Taip, taip. Atleisk. Taigi, mes visos norime jums...
TETA -Visos?  O kurgi... kaip ji?
RASA -Diana?  Ji mokosi pas draugę.
MAMA -Mokosi?  Rasa, ką tu čia dabar... Juk tetos Loretos gimtadienis, kur ji prašapo?

Įeina Diana. Niekas, kaip ir pirma, nekreipia į ją dėmesio

RŪTA -Įsižeidė ir išmovė pas tą savo Tomą - jai ten, tarp kitko, žymiai smagiau, negu čia.
MAMA -Rūta! Teta Loreta, dėkitės mišrainės, prašom, dėkitės.
RASA -Tai gal pirma šampaną atidarom?  Negi balių taip ir pradėsim - nuo mišrainės?
TETA -O! Šampaną! Šaunam šampaną, šaunam! Nagi duokit man.
MAMA -Prašom.

Teta krapštosi, niekaip neatidaro

DIANA -Gero apetito.
RASA -O kodėl tik dvi taurės?
MAMA -Jums gi negalima, pačios žinot.
TETA -Eik jau, Aldona, aukseli, po vieną taurelę mano gimtadienio proga. Na,kas čia iš to šampano (skaito etiketę) -tik dvylika laipsnių -kas čia yr...
MAMA -Na, įpilkit ant dugno.į stiklines.

Rasa prunkšteli

DIANA -Pilk, pilk, negailėk.
TETA (pila) -O... taip... gerai... nagi duokš ir tu... Gerai...
DIANA -O man neįpilsit?
TETA -Taigi mat -išėjo, sakot. Neįdomu jai su sena teta. Na, ką padarysi, toks tas jaunimas dabar -nors stengtųsi parodyti, kad jiems įdomu, kaip kad mes savo laikais...
RASA (Rūtai) -Iš tikrųjų, kur ji pradingo?
DIANA -Ar pasiutot! Kiek galit apsimetinėti?!
RŪTA -Sakau gi, pas Tomą sėdi. Ir burkuoja dabar, balandėliai...
DIANA -Na, bjaurybe. O kai pas tą savo ilgšį išvynioji, tai aš juk nieko nesakau!
RASA -Galbūt... Bet man kažko neramu.Vis tik negi šiaip iš gimtadienio dings?
RŪTA -Eik jau, eik...Nepažįsti tu jos dar gerai...
DIANA -Į save verčiau pasižiūrėtum...
MAMA (atsistoja) -Na, tai galų gale šampanas išpilstytas, galima ir pradėti. Brangioji Loreta, aš norėčiau jus, vienintelę mūsų šeimos draugę, pasveikinti su gimtadieniu ir palinkėti jums...
TETA -Ak, aukseli, na kam gi "jums" ir "jums". Sakyk "tau", tiek metų, o niekaip neišauklėju. Mergaitės, aš jūsų mamos niekaip neišauklėju, gal jūs padėtumėt?
RASA -Mes irgi auklėjam, bet nepasiduoda...
TETA -Cha cha cha...
MAMA -Rasa... Gerai, Loreta, aš pasitaisysiu.Tai... kur aš ten baigiau?
TETA -Norėjai kažko palinkėti.
MAMA -Taip, taip. Mes norėtumėm jums...tau, cha cha, e...palinkėti jums... tai yra -tau -atleiskit, tai yra -
atleisk, Loreta, aš kažkaip susimaišiau...
TETA -Nieko, nieko. Na, toliau.
MAMA -Palinkėti...tau...didelės laimės ir... meilės. Meilės niekada nebūna per daug. Tai, vis tik, pats tobuliausias jausmas pasaulyje, ir jei nebūtų meilės, tai tuomet ir visa kita neturi prasmės...
TETA -Oi, vaikeli tu mano. Galima pagalvoti, kad tau penkiolika. Argi tu, sulaukusi tokių metų, taip ir nesupratai, kad visiems pasaulyje į viską nusispjauti! Ir pirmoje vietoje ne kokia ten meilė ar dar          koks nepasveriamas jausmas, bet pinigai. Pačiupinėjami, suskaičiuojami pi-ni-gai.
DIANA -Teisingai. Paauklėk tu ją, paauklėk.
MAMA -Bet... Loreta... Juk ne viskas matuojama pinigais. Juk yra kažkas... Ne visi juk taip galvoja. Galų gale jūs... tu - juk mums grynai nesavanaudiškai padėjot, kai buvo taip sunku. Ir darbą man
parūpinot, ir spintą savo atidavėt, ir pinigų paskolinot - be jokio raštelio -tokią sumą, ir...
TETA -Na, aš tai visuomet tokia kvaištelėjusi buvau.
MAMA -Na, ką jūs...Jūs labai geras pavyzdys...
TETA -...kaip nereikia gyventi. Cha cha. Na, geriau išgeriam, ką čia dabar filosofijom užsiiminėjam, per gimtadienį...
MAMA -Tikra tiesa. Pakeliam, prašom, pakeliam...

Visos susidaužia, išgeria

DIANA -Cingu lingu.
Gęsta šviesa
TETA -Fu, rūgštybė. Aš visados sakydavau ir sakysiu - negalima maišyti. Jei jau baltą geri, tai baltą, jei spalvotą, tai spalvotą, ir nėr čia ko...

TREČIAS  VEIKSMAS

Tą patį vakarą, po šventės. Ta pati svetainė. Joje - viena Diana.
Ant stalo dar likusi kokia lėkštė, taurė...Diana vaikščioja, paima taurę, dar ką nors...
Atsisėda. Jai labai neramu

DIANA -Nesuprantu... Nieko nesuprantu. Kas čia man pasidarė... Gal išprotėjau?  Bet ne - viskas per daug realiai atrodo. O gal taip ir būna išprotėjus?  Niekas manęs nepastebi, negirdi - absoliučiai.
Absoliučiai! Tai kažkas klaikaus... Nieko nesuprantu. Ir jos visos neapsimetinėja. Jos iš tikrųjų nei mato, nei girdi manęs. Viešpatie, Viešpatie. Ir Tomui skambinau -kelis sykius -tai tik šaukia, kad nieko negirdi. Ir Ilonai - tas pats. Kažkokia mistika... Kai buvau maža, dažnai trokšdavau pasiversti nematoma. Dabar matau, kad tai visai neįdomu. Netgi šlykštu. Kai negali atgal atvirsti. O gal viso to nėra - gal tai tik haliucinacija?  Bet kas gali man padėti, jei niekas manęs nepastebi?!

Įeina Rūta su Rasa

RŪTA -Sakau tau, ji pas Tomą.
RASA -Betgi skambinau gal porą sykių -sako -nėra.
RŪTA -Ai, klausyk tu jo -meluoja, ir tiek.
RASA -Ką tu, sesele. Čia ne tas atvejis. Per daug rimta.
RŪTA -Eik jau, eik -antra mamytė.Kelios valandos, kaip nėra namie, ir jau -"per daug rimta".
RASA -Betgi šiandien tetos gimtadienis.Kaip tu nesupranti?
RŪTA -Na ir kas?  Įsižeidė ir išlėkė.Tokia šarka...
DIANA -Na, na! O tu -varna!
RASA -Ko JAI įsižeisti?  Tu galėjai, mama...O JAI ko?
RŪTA -Maža ko. Aš jos nesuprantu. Pasikeitusi kažkokia...
RASA -Tikrai. Atžari pasidarė. Kai su tuo Tomu prasidėjo...
RŪTA -Kuo čia dėtas Tomas?  Visai fainas bičas.
RASA - Fainas?  Juk pati išverstakiu pavadinai.
RŪTA -Na ir kas. Dianai ir toks per geras.
RASA -Tai gal pavydi?
RŪTA -O ką?  Tik mes dar pažiūrėsime, kuri kuriai pavydės.
RASA -Nesupratau.
RŪTA -Tiek to.
RASA -Ką reiškia "tiek to"?  Rūta, tu kažko...
RŪTA -Praeitą šeštadienį diskotekoje jis su manimi šoko tris šokius, ir pasakė, kad aš žymiai geriau už Dianą šoku...
DIANA -Ką?!
RASA -Pamanyk. Tau tik pirštu pamok, ir nulėksi paskui bet ką.
RŪTA -Cha cha. Na, jau ne. Ne paskui bet ką.Tai gal ir tu pavydi?
RASA -Eik tu...
DIANA -...šliundra!
RŪTA -Gerai jau, gerai. Čia dar ne viskas. Paskui jis mane palydėjo...
DIANA -Bjaurybė...
RŪTA -...iki pat namų. Ir pabučiavo.
DIANA -Meluoji!
RASA (švilpteli) -Na, tu ir duodi,sesule. O tokia tylutė, tokia šventuolė.
RŪTA -Na ir kas. Dar pažiūrėsim.
DIANA -Palauk tu man. Pažiūrėsim...
RASA -Žiūrėk, žiūrėk. Tik ko nors nepražiūrėk. Na, einu aš pas Jolantą - ji juk neturi telefono -gal ten išlėkusi (išeina)

Rūta palengva vaikščioja. Diana eina priešais, dažniausiai atatupsčia, stengdamasi žiūrėti jai į veidą, bet kai Rūta apsisuka, ji kurį laiką eina iš paskos, vos nemėgdžiodama Rūtos judesių, po to staiga perbėga į priekį. Panašu į keistą, vos ne ispanišką šokį.Diana visą laiką stengiasi vaikščioti tyliai, vis užmiršdama, kad jos niekas negirdi.

RŪTA -Keista... Kur gi ji pradingo?
DIANA -Ak, susirūpinai...
RŪTA -Chm... garantuotai pas Tomą sėdi. 
DIANA -Ai, kokia širdgėla.
RŪTA -Bet tas irgi - geras plevėsa...
DIANA -Nepatinka?
RŪTA -Pabučiavo, tiesa, tik į skruostą. Nei jis ką galvoja, nei ką sakė...Pliauškia, kas ant liežuvio užeina...
DIANA -Į... skruostą?. .
RŪTA -Velniai jo nematė. Šitokio gero -pilnos pakampės.
DIANA -Tai čiupk kokį iš pakampės, šventoji mergele tu nelaiminga! Būtinai Tomą reikia kadrinti!
RŪTA -Dar čia ta teta Loreta...Kaip ji su mama elgiasi - kaip su mažu vaiku... Jei dar taip -aš jai pasakysiu tiesiai į akis. Tegu negalvoja, kad yra kaži kas.Ir ką gi jau tokio ypatingo ji padarė, ta mūsų šeimos draugė?  Pinigų paskolino?  Na ir kas -paskolino, ir grąžinome. Gal dar su procentais. Darbą mamai suveikė?  Gal.. Bet man regis, ir be jos mama ten būtų įsitrynusi. Spintą atidavė?  Cha, cha...Tik mama nepasakė, kad ji jau du kartus buvo sugriuvusi - meistrą kvietėm. Aš tokią spintą ir ubagams atiduoti gėdyčiaus. Kas dar?  Rodos, viskas...
DIANA -Teisingai!
RŪTA -Chm... Nežinau... Tiesiog nežinau...
DIANA -Ko nežinai?
RŪTA -Aš vakar taip buvau... taip buvau supykus ant Dianos...
DIANA -Pažiūrėsim, kaip aš supyksiu...
RŪTA -...ir pasakiau... kad ji išnyktų...
DIANA -Ką?. .
RŪTA -Aš, turbūt, dar niekados gyvenime nebuvau taip supykusi... Ir taip pasakiau, kad... kad rodos, net oras visas virpėjo, ir šviesa staiga pritemo. Tikrai... Kažkaip keista ir baugu. Lyg būčiau prakeikus...
DIANA -Pra...keikus?!
RŪTA -Kažkokia nesąmonė. Bet kurgi ji iš tiesų dingo?
DIANA -Niekur aš nedingau. Aš čia. Ar nematai, Rūta, aš čia! Nagi, žiūrėk, aš čia! Rūta, aš čia! Čia, priešais tave! Rūta!
RŪTA -Negi prakeiksmas suveikė?  Oi, negaliu...

Diana pastumia Rūtą

RŪTA -Oi! Kas čia?!  (Diana dar kartą pastumia) A-a-a! Gelbėkit! (Išbėga)     
DIANA -Cha-cha-cha-cha! "Gelbėkit". Žinosi, tu...

Už scenos girdisi, kaip Mama aiškinasi, kas gi Rūtai atsitiko, bet toji nenori prisipažinti, išsisukinėja.
Girdisi ir Tetos balsas.
Įeina Mama ir Teta

MAMA -Kas čia jai pasidarė?
TETA -A... maža kas. Gal pelę pamatė?
MAMA -Kažin... Oi, neramu man.
TETA -Nesijaudink, aukseli, niekur ji nepradingo. Bene pirmas kartas?
MAMA -Na... nežinau...anksčiau ji taip ilgai nepasakius niekur neišeidavo... O dabar - tokią dieną...
TETA -Man tai vis vien. Gimtadienis praėjo puikiai ir be jos. Aš visai nepykstu. Tik kaži kas jai pasidarė?
MAMA -Tu manai, jai kas nors atsitiko?
TETA -Ką tu, ką tu. Kas jau čia galėjo atsitikti?  Tu į greitąją skambinai?
MAMA -Taip... O ką?
TETA -Vadinasi, jos dar nerado.
MAMA -Ką?!  Kaip tai -"nerado"? Kur ją turi rasti?
DIANA -Mama, neklausyk jos, aš čia!
TETA -Ką aš žinau. Aš juk nieko nesakiau. Ko tu jaudinies, nusiramink. O į policiją?
MAMA -Skambinau.
TETA -Na, ir...
MAMA -Nieko... Užsirašė numerį ir pasakė, kad patys paskambins, jei ką sužinos.
TETA -Šit kaip... Paskambins... Na, ką gi, telieka laukti skambučio...
Mama kažką tyliai šnabžda. Diana stovi prie jos ir klausosi.

Suskamba telefonas. Visos žiūri į jį sustingusios

MAMA -O Viešpatie...
TETA -Aldona - stovėk vietoje. Aš pakelsiu. Rūta! Rūta, kur tu?  Greičiau atnešk amoniako ir valerijonų! Aldona, sėskis, aš pakelsiu (pakelia ragelį). Lazdauskienės butas. Klausome. Kas?  Rasa?  Čia tu?. . (Nusivylusi) Iš kur skambini?. . Sakai, pas Jolantą nėra?. . Na, ir kas. O pas kitas drauges ar buvai? Mama čia pat, sėdi ir laukia skambučio... Tau nebūtina žinoti... Chm... Padėjo ragelį. Pamanyk, kokia...
MAMA -Vadinasi, niekas dar neaišku...
TETA -Gali ir visą naktį neišsiaiškinti. Tu, vaikeli, verčiau eitum prigulti, negi visą naktį čia sėdėsi? Kurgi toji Rūta pradingo? 

(Atsisėda šalia Mamos)                                                                       

MAMA -Aš nueisiu pažiūrėti (išeina)
TETA -Aldona!.. Išėjo (pauzė). Na, ir vakarėlis... Užuot atsipalaidavusi ir kaip reikiant atšventusi, dabar turiu visomis rūpintis. Ir visados šitaip, visados.
DIANA -Ajajai... Kokia vargšelė.
TETA -Ta Aldona - tokia nevėkšla, nieko pati nesugeba. Neveltui Antanas ją paliko.
DIANA -Ką?  Tėtė?. .
TETA -Ir tai dar nuostabu, kad tiek ilgai ištvėrė. Tiek prisikankino, vargšelis...
DIANA -Dangiškoji užtarėja...
TETA -Būtų ir nesusipratęs, turbūt. Gerai, kad aš jam akis atvėriau. Pažiūrėk, sakau, su kuo gyveni. Ir į save pažiūrėk,- į ką pavirtai - grynas priedas prie namų ūkio. Argi tokios tu vertas!

Diana stovi apstulbusi, nieko nebepajėgia ištarti

TETA -Antanai, sakau, Antanai, tau dar visas gyvenimas prieš akis, bet jeigu nesusitvarkysi, tai taip ir nugyvensi, nieko gero nepamatęs...
DIANA -Ach, tu... gyvate...
TETA -Ech... Bet kas iš to... Susitvarkė jis tą savo gyvenimą... bet... ir vėl su kita... A... (numoja ranka) Tuščia jo, ne tokių vyrų pasaulyje esama. Tik bėda - visi geri vyrai  -vien filmuose, o gyvenime...
DIANA -Na, tu... Na, palauk... (iš apmaudo nebežino, nė ką daryti galų gale sugalvoja) Jeigu žodžių negirdi, tai gal veiksmai įspūdį padarys. O dabar - pokštai!

Ir pakelia kėdę. Teta kol kas dar nepastebi, ji sėdi susimąsčiusi.
Kėdę Diana prineša arčiau. Vis tiek nepastebi. Trinkteldama Diana deda kėdę prieš pat nosį Tetai.
Ši krūpteli

TETA -Kas čia dabar?  Iš kur ta kėdė?  (Dairosi) Chm... Nieko nesuprantu...
DIANA -Palauk, tetulyte, seansas tik prasideda. Sėdėkite ramiai, atsipalaiduokite, jūsų kvėpavimas lygus, girdite savo širdies plakimą ir smegenų girgždėjimą (ima kitą kėdę ir taip pat neša).
TETA (žiūri nustėrusi) -Vajėzau... Kas gi čia dabar?  Kėdė... kėdė...
DIANA -Taip, taip, kėdė, o paskui bus - stalas!
TETA (atsistoja, traukiasi atatupsčia) -Čia kažkas... čia... čia kažkoks pokštas!
DIANA (trinkteldama kėdę) -Visiškai teisingai -pokštas. Štai jums -sekantis vaizdelis (traukia stalą per grindis)

Teta suklykia ir išbėga pro duris

DIANA -Še tau... Net nepasismaginom kaip reikiant... (Sėdasi ant taburetės)

Įeina Mama, Teta ir Rūta

MAMA -Na, kurgi tas stalas?  Iš tiesų... pasislinkęs...
TETA -Aš gi sakiau! Čia vaidenasi, garbės žodis,  vaidenasi!
MAMA -Na, ką jūs... Gal jums tik pasirodė?
TETA -Pasirodė?!  Cha, cha... Nieko sau - pasirodė. Tu ką, manai, kad mano beprotystė geriau už vaiduoklius?  Na jau ne, aš kol kas pilno proto.
MAMA -Aš nieko tokio negalvojau. Juk visko pasitaiko.
TETA -Pasitaiko?!  (Ir, eidama pro sėdinčią Dianą, griūva, užkliuvusi už tyčia ištiestos kojos) A! Štai! Štai jis ir vėl apsireiškė!
RŪTA (sau) -Keista. Ir man kažkas panašaus buvo.

Palengva atsiveria durys. Visos suklinka.
Įeina Rasa

RASA -Kas atsitiko?
TETA -Tfu, kad tave kur! Pagalvojom, kad vaiduoklis.
RASA -Kas?!  Vaiduoklis?!  (Prunkščia) Tai iš neturėjimo ką veikti spiritizmo seansą sumanėt?
RŪTA -Na, ką tu...
TETA -Pala, pala... Čia tu gerą mintį pakišai. Ne kitaip, čia kažkokia paklydusi dvasia klaidžioja. (Mamai) Kas iš jūsų artimųjų neperseniausiai mirė?
MAMA -Tfu, tfu, tfu (persižegnoja). Ką jūs. Niekas.
TETA -Chm... Na, tiek to. Gal čia koks visai svetimas... Žodžiu, taip - sėskim visos už stalo, sėskim, sėskim (sėdasi pirmoji). Paskui padėkim delnus ant stalo ir... Na, ko nesisėdat?  Ar niekada nesate spiritizme dalyvavusios?
DIANA -Ką tu, jos spirito negeria.
MAMA -Oi, Loreta, geriau nereikia. Man ir taip neramu, o čia dar visokie seansai...
TETA -Vaikeli, tu visai nesupranti, kas čia darosi. Gal ši dvasia viską žino, ji pasakys, kur Diana, o ir visa kita.
MAMA -Na, nežinau...Man taip neramu...
TETA -Sėsk, sėsk...
RASA -Kokios čia dvasios?
RŪTA -Teta matė, kaip stalas važinėjo.
RASA -O kaip stogas važiavo, nematė?
TETA -Ne, nemačiau. Tai gal tu matei?
RASA -Na, ne... Tik kaminas trupučiuką pakrypęs.
TETA -Va! O ką aš sakiau?  Sėskit gi pagaliau!

Visos susėda

RASA -Visi gimtadieniai man -gryna nuobodybė. Bet šis - tikra išimtis.
TETA -Patylėk. Dabar turime susikaupti. Padėkite delnus ant stalo. Taip...Dabar patylėkite... Tylėkit tylėkit, nė jokio garso...(Ilgoka pauzė) Dvasia, dvasia, kas tu bebūtum, apsireikški! Dvasia, dvasia,  kas tu bebūtum, duok ženklą.

Diana dairosi, galvodama, ką čia dabar iškrėtus

DIANA -Na, aš tuoj jums apsireikšiu.Tuoj apsireikšiu, jei jau taip norite (pažiūri į persigandusią Mamą). Chm... Ne. Nepadarysiu to malonumo. Ką ji su mama daro, bjaurybė...
TETA -Jeigu esi čia, bilstelėk vieną kartą.
RASA -O jei nesi, du kartus.
TETA -Ty-los...

Diana mąsto

DIANA -Bet... bet tai, turbūt, vienintelis būdas su jomis pasikalbėti (ieško, kuom čia bilstelėjus. Galų gale  randa kampe šepetį ar dar ką nors, kas yra nepastebimoje vietoje, ir -bilsteli kartą)
MAMA -Vajėzau.
TETA -Ts-s! Dvasia... dvasia... Kas tu esi?  (Pauzė) Dvasia... Kas tu esi?
RASA -O kaip ji bilstelėjimu atsakys į tokį klausimą?  Morzės abėcėle?
TETA -Ts-s! Tikrai... Ach, tiesa! Galima atsakyti tik "taip" arba "ne". Dvasia, dvasia, jeigu nori atsakyti "taip" - bilstelėk vieną kartą, o jei "ne" -du kartus. Taigi - dvasia, kas tu esi?

Diana bilsteli tris kartus

TETA -Ką tai reiškia?
RASA -Koks klausimas, toks ir atsakymas.
TETA -Ach, taip! Kokia aš kvaiša!
DIANA -Gryna teisybė.
TETA -Kaip čia paklausus?  Dvasia... ar tu esi šitame kambaryje?

Vienas bilstelėjimas

MAMA -Vajėzau.
TETA -Ar tu... po stalu?

Diana prunkšteli ir bilsteli kartą. Visos palengva stojasi, traukdamosios nuo stalo.
Diana bilsteli dar kartą. Visos sėdasi

TETA -O kur tu?  Ach, ką čia aš... Ar tu... spintoje?
DIANA -Na ir klausimas. Atsakymas neteisingas, dabar eilė juodajam stalui.

Ir bilsteli du kartus

TETA -Viešpatie, kurgi ji?
RASA -Negi tai taip svarbu?  Klausinėkite esminių dalykų.
TETA -Taip, taip... Ko gi čia paklausus?
RASA -Ar galima man?
TETA -Tau?  Na, bandyk...
MAMA -Gal geriau nereikia...
RASA -Reikia. Ar tu... seniai mirusio žmogaus dvasia?
DIANA  (kilsteli lazdą, bet nuleidžia be jokio garso) -Ką gi dabar atsakyti?  Juk abu atsakymai neteisingi. Jei atsakysiu "ne". tai... tai mama pagalvos, kad tai... mano, ką tik žuvusios, dvasia. Na, ne...
                (ir bilsteli vieną kartą)
RASA -Ar tu... žinai, kur Diana?

Vienas bilstelėjimas

RASA -Ar ji... ar ji... gyva?
MAMA -Rasa, ką tu?

Vienas bilstelėjimas

MAMA -Garbė Dievui... (pravirksta. Kitoms taip pat palengvėja)
RŪTA -Mama... (glosto Mamos ranką)
RASA -Ar ji... sveika?

Vienas bilstelėjimas

RASA -Ar ji toli nuo čia?

Du bilstelėjimai

TETA -Na, užteks apie Dianą. Ji gyva, sveika, tuoj sugrįš namo, ko čia besijaudinti. Dabar aš klausinėsiu. Dvasia, dvasia... Ar Anelė Trigrašienė greit išsiskirs?
DIANA (prunkšteli. Rasai ir Rūtai irgi smagu) -Na, dabar prasidės pats smagumas (ir trinkteli vieną kartą)
TETA (pagyvėjusi) -Aš taip ir maniau. Jau su pirmuoju tik du metus tepragyveno, o čia... toks neūžauga... Dvasia, ar...ar Jonas Trumpakelnis po to ves Anelę?

Du bilstelėjimai

TETA -Chm... Keista.. O bendrai... turbūt, taip ir bus... Pala, tuoj mes sužinosime. O gal Anelė ištekės už... Henriko?

Pauzė

RASA -Kokia pavardė?
TETA -Jums nebūtina žinoti.
RASA -Bet dvasia turi žinoti. O gal tai Henrikas IV, Prancūzijos karalius?
TETA -Chm... Gal ir taip. Nakviša.
RASA -Kas nakviša?
TETA -Pavardė! Henrikas Nakviša.

Vienas bilstelėjimas

TETA -O-ho... Šit kaip... Na, nesitikėjau. Oi, Heniukas, oi Heniukas... Aldona, tu nieko nenori paklausti?
MAMA -Aš... tik vieną klausimą... Jei galima.
TETA -Žinoma, galima.
DIANA -Kokia ji užtikrinta.
MAMA -Ar...Diana... Lazdauskaitė... greit grįš?
DIANA -Ką gi man atsakyti?  Jeigu tai nuo manęs priklausytų... Bet negi nuvilsiu mamą?

Vienas bilstelėjimas

MAMA -Och... Daugiau man nieko ir nereikia. Mano dukrelė...
TETA -O tu, Rūta?
RŪTA -Aš?  Ką aš?
TETA -Na, paklausti nieko nenori?
RŪTA -Nežinau...Man kažkaip... nejauku...
TETA -Gerai, tuomet aš paklausiu. Jūs tik nieko tokio nepamanykit. Man, žinoma, nelabai malonu čia prieš jus taip atskleisti širdį, bet... ką padarysi... Ne kasdien pasitaiko galimybė sužinoti visą teisybę.  Reikia išnaudoti progą. Taigi. Dvasia, ar aš... greit ištekėsiu?

Rasa ir Rūta prunkšteli, net Mama šypteli.
Teta tik nužvelgia visas lediniu žvilgsniu

DIANA -Šiaip tai pinigus reiktų imti už tokias paslaugas.

Diana trinkteli kartą.Tetos veidas nušvinta. Trinkteli antrą kartą.Veido išraiška keičiasi.
Po to tokiais pat tarpais trinkteli dar tris kartus. Veido išraiška - visai pasimetusi

TETA -Nagi... kas čia dabar?  Ką tai reiškia?
RASA (vos suvaldydama juoką) -Teta... Negi jūs nesupratote?  Tai reiškia, kad ištekėsite penkis kartus.
TETA (vis labiau įtūždama) -Taip... Na, man rodosi, užteks. Aš viską supratau. Galvojate, galite mane kaip niekur nieko mulkinti?  Ir tos kėdės, ir tas stalas - tokie pokštai nesunkiai padaromi. Toji jūsų      Diana pasislėpė ir dabar čia išsidirbinėja. Fu! (Ir supykusi išeina)

Ilga pauzė

RŪTA -Ne, čia ne pokštai... Man... Mane... mane buvo kažkas nematomas užpuolęs...
MAMA -Vajėzau!
RASA -Eik jau!
RŪTA -Gryna teisybė. Aš tuomet... pasakiau... kad prakeikiau Dianą, ir... kažkas nematomas pastūmė mane. Tai buvo taip siaubinga...
RASA -Kaip tai - prakeikiau?
RŪTA -Na... taip ir buvo... Aš buvau labai supykus ant Dianos. Na, jūs žinote. Bet dabar man atrodo... kad visas šimtas metų nuo to praėjo...Aš visiškai nebepykstu ant jos.
MAMA -Diana... Kurgi ji?  Man taip neramu, aš, turbūt, išprotėsiu...
RASA -Nesijaudink, mama. Viskas bus gerai. Pala, pala, Rūta, sakei, prakeikei?  Kaip tai buvo?
RŪTA -Na... Aš buvau labai supykus.
RASA -Tą mes jau žinom.
MAMA -Netrukdyk. Tegu kalba.
RŪTA -Ir pasakiau... kad būtų labai gerai... jeigu jos iš vis pasaulyje nebūtų nė buvę... jeigu niekas net nežinotų, kas gi toji Diana Lazdauskaitė. Ir... čia dar ne viskas... Tuo metu, kai aš taip pasakiau, oras kažkaip suvirpėjo, ir viskas aplink aptemo...

Pauzė

RASA -Nieko sau... Negaliu patikėti... Ar tu tikrai taip jos neapkenti?
RŪTA -Ką tu, Rasa. Ką tu. Aš gi sakiau, seniai nebepykstu. Dabar, kai Diana dingo... aš supratau, kad... myliu ją...
MAMA -Dukrele mano (apkabina Rūtą) -kaip aš džiaugiuosi, kad tu taip pasakei. Aš gi jus visas myliu, ir tave, ir tave, Rasa, ir... Dianą, vargšelę mano. Kurgi ji?
RASA -Na, aš tai Dianą visada mylėjau. Kaip seserį. Tik iki šiol nemačiau reikalo tai sakyti. Bet dabar...
DIANA -Aš... aš irgi.. aš visas jus... Mama, mama! (pribėga, bet sustoja, nedrįsdama prisiliesti, kad neišgąsdintų) O Viešpatie, aš negaliu net paliesti jūsų, aš juk negaliu jūsų gąsdinti! Mama, aš myliu tave! Kas bebūtų... Rasa, sesute mano, ir tave aš myliu. Tik dabar tai supratau. Rūta... Rūta... Tu mane prakeikei... Bet... gal aš to ir buvau verta... Bet tu jau nebepyksti ant manęs ir... Rūta, aš irgi tave myliu. Aš visas jus myliu! Na, kodėl jūs negirdite manęs, kodėl tas prakeikimas nedingsta! Ar girdit - aš visas jus myliu!!!
MAMA -Girdėjot?
RASA, RŪTA -Taip.
MAMA -Kažkas šaukia -toli toli. Tai Diana.
RŪTA -Ir man taip pasirodė.
DIANA -Bet juk aš - čia pat!.. O Viešpatie! Jos... jos girdi mane! Mama!!!
MAMA -Diana! Diana, kur tu? (Bėga prie lango) Bėkim, vaikai, laukan, ten kažkur Diana šaukia. Gal kas jai atsitiko. Bėkim greičiau!

(Išbėga. Rūta irgi)

RASA -Palaukit! Prožektorių nors pasiimkim! Juk tamsu lauke (ieško spintelėje. Suradusi irgi išbėga)
DIANA -Išbėgo... Chm... bet jos išgirdo mane. O Dieve, galgi dings tas prakeikimas, galgi dings...

Įeina Teta

TETA -Kurgi jos pasidėjo?  Na ir triukšmas, na ir rėkavimas! Aš jau ruošiausi gulti. Žvėrynas čia, o ne namai.

Diana žiūri įtūžusi. Ji nusprendžia vėl iškrėsti pokštą Tetai.
Paima šepetį ir, mojuodama juo,artinasi pamažu link Tetos. Ši iš pradžių nemato, po to pastebi ir žiūri apstulbusi. Diana patenkinta. Galgi dabar pokštas kaip reikiant pavyks

TETA -Nieko sau... nieko sau... visos laksto kaip išprotėjusios dėl tavęs, o tu čia - voratinklius nuo lubų valai. Nors pasisveikintum su teta - juk dar nesimatėm.
Teta, eilinį sykį supykusi, išeina

DIANA -Pamanyk, įsižeidė. Lyg ir pajuokauti nebegalima (staiga suvokia, kad ji vėl - matoma! Sėdasi ant kėdės). taigi... taigi ji.. matė mane! (Pašoka)Teta! Teta Loreta! (Išbėga ieškoti Tetos)

Įbėga Rasa

RASA -Nėra... Bet man pasigirdo jos balsas čia, name. Kažkokia mistika...

Ieško pakampiais, vėl išbėga. Įeina Diana

DIANA -Supyko ir užsirakino. Pamanyk. Vienintelis žmogus, su kuriuo galiu pasikalbėti, ir še tau... O gal iš tikrųjų tik ji mane temato, o kitos - ne?  Siaubas...

Įeina Rasa. Pamačiusi Dianą, žiūri apstulbusi, ilgai neprataria nė žodžio

DIANA -Labas, sesele...
RASA -La...labas...
DIANA -Štai ir aš.Atsiradau.
RASA -Aha...
DIANA -Chm... Kaip viskas keista. Aš žinau, kas tai buvo, bet nenoriu apie tai kalbėti.
RASA -Aha...
DIANA -Rasa! (Ir pripuolusi apkabina ją. Abi stovi apsikabinusios. Įeina Mama)
MAMA -Diana! (Ir taip pat pribėgusi apkabina)

Įeina Rūta. Prieina artyn ir sustoja šalia.
Diana išsilaisvina iš Rasos ir Mamos glėbio ir atsistoja priešais Rūtą

DIANA -Rūta...
RŪTA -Diana... (ir puola viena kitai į glėbį. Prie jų prisideda ir Mama su Rasa. Įeina Teta su daiktais)
TETA -Va. Pagaliau visos. Ką čia dabar vaizduojat?  Tu, Aldona, man sakei, kad aš išprotėjusi, bet, atsiprašau... man regis, visa jūsų šeimynėlė gerokai kvanktelėjusi. Visos susitarusios mane gąsdina, vaiduoklius vaizduoja, po to rėkauja kaip beprotės, su prožektoriais po mišką laksto, o šita (rodo į Dianą) akis išsproginusi kaip šmėkla ir dar šepečiu prieš mane mosikuoja... Na jau, ne, nepasiliksiu daugiau šitam beprotnamy nė minutės! Daiktus, štai - susikroviau, tuoj pat iškvieskite taksi, važiuoju į stotį!
DIANA -Laimingos kelionės!
RASA -Gaila, kad išvažiuojate.
RŪTA -Sudie.

Mama tik skėsteli rankom. Ji nerodo jokio noro sulaikyti Tetą.
Toji žiūri dar kurį laiką, lyg tikėdamasi, kad jos prašys pasilikti

TETA -Tai ar iškvies kas nors taksi?
RASA -Oi, mūsų miestelyje tokiu laiku nevažinėja.
TETA -Nevažinėja... Gerai (eina prie durų, atsisuka). Sudie! Kažin, ar bepasimatysime. O tu, Aldona...A! (mosteli ranka ir išeina.Visos dar kurį laiką stovi. Rūta prieina prie lango pažiūri)
RŪTA -Tikrai išėjo.
DIANA (atsidūsta) -Fu-u...
MAMA -Kažkaip negerai. Niekas net nepalydėjo. Gal reiktų pasivyti...
RASA -O ką tu žinai, kurlink ji nuėjo?  Gal į upelį - nusiskandinti?
MAMA -Gal... Oi, ką tu čia kalbi?  tfu, tfu, tfu!(Pauzė) Diana... Tai kurgi tu buvai?
DIANA -Mama... aš buvau... (ir, paėmusi šepetį, bilsteli vieną kartą, po to - du kartus, po to - penkis. Rasa pradeda kvatotis, Rūta irgi šypsosi)
DIANA -Tetai Loretai teks gerokai pasistengti, kol penkis vyrus suras.
MAMA -Tai... tu ten buvai?
DIANA -Na, taip...
MAMA -O Viešpatie! Diana, Diana... Argi galima taip juokauti?  Pasislepi nuo visų ir...varai čia mus iš proto...
DIANA -Mama! Aš nepasislėpiau! Suprask gi pagaliau! Rūtos prakeiksmas iš tiesų suveikė! Aš buvau nematoma!

Rūta nuleidžia galvą

MAMA -Na... nežinau...
RŪTA (tyliai) -Mama... Tai teisybė... Aš juk sakiau. Tu negali patikėti?
MAMA -Nežinau...Gal ir tiesa... Bet kaip tai galėjo būti, tai juk neįmanoma...
RASA -Ir man taip atrodo.
RŪTA (karštai)- Netikite?  O pirma tikėjote?  Na, ką gi - teta matė skraidančias kėdes, ir tai nepatikėjo, tai ko iš jūsų benorėti?
DIANA -Mama... Sesės... Man atrodo, kad jūs privalote tuo patikėti, būtinai privalote! Kitaip... kitaip aš jums visą gyvenimą būsiu tik niekam tikusi apgavikė... Na, kaip jums įrodyti?  Kaip... Mama! Tu  žinai, ką teta Loreta kalbėjo, kai buvo viena?  Neskaitant manęs, žinoma. Ji apie tėtę kalbėjo. Ir aš supratau - tai ji kalčiausia, kad tėtė...
MAMA -Nereikia. Nereikia. Aš žinau. Bet tiek to.Tai buvo taip seniai. Viskas praėjo. Viskas atleista. O be to, gal viskas buvo ne taip. Bet ir tu galėjai kur pasislėpusi tai išgirsti.
DIANA -Mama! (Pauzė) Mama, prisimeni, kai paskambino Rasa, ką tu prieš tai tyliai pasakei. Labai labai tyliai.
MAMA -Ne.
DIANA -Na kaip "ne"?  Tu pasižadėjai.
MAMA -Aš?  Pala...Taip, taip.
DIANA -Sakyk, mama, ar aš, kur nors pasislėpusi, galėjau tai išgirsti?
MAMA -Ne... turbūt, kad ne.
DIANA -Kodėl "turbūt"?  Iš tikrųjų ne! Bet aš girdėjau. Todėl, kad stovėjau visai prie pat.
MAMA -Vajėzau!
DIANA -Ir tu pasižadėjai. Tu sakei :"Jeigu Diana atsiras, pasižadu tris mėnesius nevalgyti saldainių".
RASA -Ką?!
RŪTA -Saldainių?!
MAMA (sumišusi nuleidžia akis) -Na... taip... Taip ir buvo...
RASA -Mama... Tai tu taip pigiai įvertinai savo dukrą?
MAMA -Na, ką tu, begėde... Aš tik pasižadėjau...Tiesiog nesąmoningai. Juk buvau taip susijaudinusi. Aš visai negalvojau, ką kalbu.
RASA -Cha cha cha! Čia tai bent! Mūsų mamytė tris mėnesius gaus be saldainių gyventi! Neįsivaizduoju!

Po truputį pradeda visos juoktis, galų gale ir Mama.
Bet staiga ji nutyla

MAMA -Vadinas... tu... iš tikrųjų buvai... nematoma?
DIANA -Na, taip. Galų gale įrodžiau. Bet niekam to nelinkėčiau (pasižiūri į Rūtą, ši vėl nuleidžia galvą). Nežinau, bet man regis, kad nė tolimiausioj planetoj žmogus toks vienišas nesijaustum.
RŪTA (prieina prie Dianos) -Atleisk man, sese.
DIANA -Gerai jau, atleidžiu. Bet... bet kitą kartą būk atsargesnė. O jei supyksi ant viso pasaulio?

Kažkas pasibeldžia į duris. Rasa prieina, atidaro. Įeina Tomas

TOMAS (nedrąsiai) -Labas vakaras. Aš labai atsiprašau, kad taip vėlai atėjau, bet... sako, Diana kažkur buvo prapuolusi.
MAMA -Užeik, užeik, Tomuk.
DIANA -Tomai! (Ir puola ant kaklo. Šis be galo sutrikęs) Aš grįžau, tu supranti, aš vėl grįžau!
TOMAS -O...o kur tu buvai?
DIANA -Toli. Labai toli.
RASA (juokiasi) -Taip, Diana tolokai buvo.Tik lauktuvių, gaila, neparvežė.
TOMAS -O kodėl? A, bet tiek to.
DIANA (žiūri čia į Rūtą, čia į Tomą) -Na?  Tai gal pasibučiuokit?  Ar jau užmiršot, kaip tai daroma?  Į skruostuką, į lūputes - kaip tik norit.
MAMA (smerkiančiai)-Diana...
RŪTA -Tai tu... girdėjai?
DIANA -O kaipgi?  Na, ko delsiat?
RŪTA -Na, Diana, liaukis... Nieko rimto ten nebuvo, pati juk girdėjai. Ką čia dabar...
TOMAS -Velniai mane griebtų, jeigu aš ką nors suprantu?  Čia kas - žaidimas toks naujas?
RASA -Žaidimas, žaidimas. Tik be taisyklių. Ir kaip matai, visai neįdomus.
DIANA -Tai, tu, Tomai, tiek panų bučiuoji, kad Rūtą jų tarpe ir pamiršai?
RŪTA -Diana... Na, nieko ten nebuvo, galų gale juk pati girdėjai. Atleisk man, sese, visa tai buvo taip nerimta, kad tiesiog...
MAMA -Vaikai! Man tai labai nepatinka. Kas čia per...
RASA -Ištvirkavimai.
MAMA -Rasa...
TOMAS -Ach, štai kas! Cha, cha! Tikrai... Dianute, ožkyte tu mano... (atsisuka į publiką :"ožka!") Tai iš tiesų labai nerimta. Neverta nė kalbėti. Juk taip, Rūta?
RŪTA -Ta-aip...
TOMAS -Na, matai...
DIANA -Matau... Norėčiau aš dar kurį laiką tapti nematoma. Tiek sužinočiau... Arba ne... geriau ne... nereikia.
TOMAS -Tai puiku. Nepyk, Diana. Verčiau imk...(traukia iš kišenės saldainį) Imk, štai, saldainį.

Diana paima ir varto jį, net nesiruošdama valgyti

TOMAS -Rūta, Rasa, imkit irgi (šios ilgai nesiprašo). Mama, prašom, vaišinkitės.

Mama mielai čiumpa saldainį - ji tikra smaližė

RŪTA, RASA, DIANA -Mama!
DIANA -O pasižadėjimas?
MAMA -Koks pasižadėjimas?
DIANA -Jau užmiršai?  Tris mėnesius...
MAMA (nusivylusi) -Ach, tiesa... (tiesia saldainį atgal Tomui. Šis žiūri sutrikęs. Bet saldainį pačiumpa Rūta)
RŪTA -Aš tai niekam nepasižadėjau (kiša burnon), i, tikiuoš, nepašišatė...
TOMS -Ką?
RASA -Ji sako, kad tavo akys kaip kukuliai. Bet tai nieko - visai simpatiškai atrodai.
TOMA -Rasa... Turi tiesiog unikalų sugebėjimą aiškinti ir kalbėti už kitus.
RASA -Ką jau turiu, tą turiu. Neatimsi.

Atsiveria durys, ir įeina Teta su visais daiktais

TETA -Jūs dar nemiegat?  O kas čia per vaikinas?
TOMAS -Labas vakaras.
MAMA -Čia mūsų kaimynas, Tomas.
TETA -O ką jis čia veikia tokiu metu?  Su keturiom moterim?. .
RASA -Jis labai susirūpinęs dėl Dianos... buvo, dėl to ir atėjo.
TETA -Ak, štai kaip. Dianos... (ir apžiūrinėja abu lyg parodoje) Aha... Mat kaip...Na, Diana, tavo skonis visai neblogas...
MAMA -Loreta...
TETA -Taigi naktį čia jokio autobuso nėra, kodėl nepasakėt?  A, bet tiek to. Kokia puiki rudens naktis, Tomai. Kokios žvaigždės. Aš niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokių žvaigždžių. O tu, Tomai?  Taip gera pasivaikščioti. Jei ne tas lagaminas, aš būčiau tiesiog skraidžiusi!
RASA -O my God!
TETA -O koks vandens skaidrumas, koks nuostabus čiurlenimas!
MAMA -Kokio vandens?
TETA -Taigi aš prie upelio buvau.
MAMA, DIANA, RŪTA, RASA -Prie upelio?!
TETA -Taip. O ką?
RŪTA -Nieko... Mes tiesiog pagalvojome...
TETA -Ką?
RŪTA -Kad autobusų stotis - kitoje pusėje.
TETA -Na ir kas. Aš vaikščiojau. Aš tiesiog vaikščiojau - per naktį, ir per rudenį. Per  žvaigždes... Tomai, ar esi vaikščiojęs per žvaigždes?
TOMAS -Na... Kelis sykius teko...
RASA -Ar ne tada, kai Robis per makaulę su plyta užvažiavo?
MAMA -Ar ne metas gultis visoms?  Vaikai... Loreta... Ir tau, Tomai, namo metas.
TETA -Taip, Tomuk, laikas jau čiūčia liūlia. Bet kokia naktis! Aš buvau trupučiuką įsižeidusi ant jūsų, bet paskui pagalvojau, kad gal ir be reikalo. Cha, cha... Jūsų metuose, mergaitės, aš dar ne tokių šposų iškrėsdavau. Ir žinot, ką aš nusprendžiau?
MAMA -Ką?
TETA -Čia taip gera pas jus. Aš pasiliksiu paviešėti kokią savaitę. O gal ir dvi.

Niekas neatsako, tik reikšmingai susižvalgo.
Teta, žinoma, nepastebi to.
Leidžiasi uždanga (arba gęsta šviesos), Tetai dar kalbant.
Ši jos kalba gali būti įrašyta į magnetofono juostą

TETA -Aš apžiūrėsiu visą jūsų miestelį, juk kaip reikiant dar su juo nesusipažinau. Apeisiu visas įžymybes. O ir namie susitvarkyti padėsiu. Aldona, tavo svetainėje visi baldai stovi ne taip. Na, kur matyta, kad televizorius stovėtų priešais langą, o sekcija - šalia durų. Ir tie tavo kaktusai - na, kam jie tikę? Ar pas jus yra čia gėlių parduotuvė?  Aš nupirksiu tau gėlę kaip reikiant - alijošių, pavyzdžiui.
Jos balsas vis tyla, kol galų gale visai nutyla

UŽDANGA
2003-05-05 10:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 20 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-12 20:58
Tiffany neskaitant šuns
Iš tikrųjų įdomi pjesė. Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-22 11:57
le_ly_te
gal galima būtų sužinoti tavo vardą ir pavardę? :)mokykloje statom šią pjesę.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-02 00:04
Vetustis
Džiaugiuosi - jau pastatyta pjesė viename teatriuke...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-08-05 21:16
klimbingupthewalls
labai linksmas, bet toks "vetustiskas" scenarijus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-09 01:35
guuuuud!!
nezinau kuo bet mane taip suzavejo! fantastika! baisiai smagus ir linksmas kurinukas. daugiau tokiu!!!

su nuosirdziausia pagarba
rasyk nesustok!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-20 13:25
Pieva Debesaitė
oh, yes! linksmas kurinukas :)) pastatyti tikrai nesunku, tik norinciu vaidinti, kaip visada, neatsirastu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-09 16:09
mars
to akimirka - už kų???
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-08 17:36
karuselė
Plyta tetai i dantis!!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-07 21:16
Mmm perskaičiau viską galų gale... :) Šiaip visai nieko man visai patiko :) Jaunimo gyvenimo vaizdelis... Šiaip manau būtų nesudėtinga pastatyti tokį spektaklį... Žinai, pabandysiu atsispauzdint ir nunešt dramos studijos vadovei :) Pažiūrėsim...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-07 07:53
lioo
nu va pagaliau perskaičiau viską: gana ilga pjesė, tačiau nepasirodė beprotiškai nuobodi. manau, kad prie gimtadienio nuotaikos prisideda paaugliai, tai tiesiog negali būti nuododu. ir pastatyti ją gan nesunkiai būtų galima :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą