Pavadinimo nenoriu

Pagauk. Iššok páskui. Argi negali? Matai, juk aplink vien tik mekenančios avys.
Tau jos patinka? Taip ir galvojau. Juk jos parodo, kad tu visada teisus.
Velnias, ir vėl nemokėjau žaist žaidimo, kurį sukūriau aš pati.
Tas durnas verkiantis juokas. Ašaros, kurių nėra.
Nuspalvotos spalvinimo knygutės juodai - baltai.
Bambos išverstos, kad ant jų kas nors užliptų.
Viskas sudėliota kažkam, kad sugadint. Tai kam gadint?
Aš nepradėjus sugadinau.
Sustojau ten, kur reikia susirašyti kas „duota“, nepriėjau „sprendimo“.
O sako, kad sekasi matematika.
Aš per dažnai, per daug banguoju. Kas mane veikia?
Vėjai?
Kartais jaučiuosi, kad pati esu vėjas. Tik nusiaubiu gražių jausmų pakrantes.
Aplinka?
Būtent.
Aš tokia pati pilka mekiananti avis. Visi mes tokie ne tokie.