Menininkui atminti

Šiandien mirštu, kaip
Trokštu, kad nulietum mane,
Senamiesčio grindinio akmenį
Ilgom rankom apvijusią.
Ak, menininke,
Greičiau smailink pieštuką,
Jau sąla kantrybė,
Nėriniuotais pagalviais ramstyta,
Išpūstais stiklo varvekliais
Minčių drobėj
Atkartok mano kūno reljefą.
Štiš, valiūkiškos mintys,
Bestingdančios žvilgsnį ties
Mano paskolintu grožiu.
Debesų šaly taip dailiai
Snigo šiąnakt gulbėm,
Grožio sulig tavo skruostais-
Būri man taip meistriškai,
Lyg popieriuj maišytum
Pavaldžių tau spalvų
Okeanus:
Brydė po brydės į
Sielos užutėkį.
Ak, geidulio demone,
Kurs mano menininką
Pavergei,
Ledo lašeliais aš
Beldžiu į tylą- išgirsk
Susimildamas- jis nekaltas,
Jis tik geidulio vergas.
Tingiai klapsi
Pianino klavišais
Juodos demono akys-
Aš irgi nekaltas,
Aš tik varganas geidulio vergas.