aš sėdžiu ant žalio akmens
keliauju po savo pasaulį
čia niekad nebus rudens
po vientisą švytinčią saulę.
po amžinu medžio šešėliu
gyvenimą aš gyvenu
aš tavo akių neregėjau
bet tavo akis aš myliu.
ir kartą aš kylančią saulę
po daugelio melo dienų
po karo ir maro košmarų
ranka pasiekt jau galiu.
bet ne, tu sakai: - jos neimki!
juk tada bus tamsu ir baisu
geriau tu man smėlio pririnki
iš bekraščių savų dykumų.
bet ne, mano protas numiręs
aš noriu tos saulės šviesos
žinau, kad ją nukabinęs
sudegsiu šviesoj jos
ir begalę ko nepatyrus
užgesi, užgesiu ir aš
savo kūnui odą nudyręs
ją įdėsiu į tavo rankas.
o delne aš laikysiu mintis
jas nupūs tas nesantis vėjas
ir užgims ta mažytė mirtis
dienai dar net neprasidėjus.