Motinėlės veidas išvagotas rogėm.
Bus plaukai nubalinti šerkšno sodo medžiais,
Pasikinkė žirgą, ims takus išmindys-
Gal be laiko sendino?
Gal metus sumainė?
Nuriedėjo ašara, sniegą ėmė tirpdyt,
Liko takas skruoste, senvage išdžiūvo...
Nuriedėjo ašara, veidas liūdi ryto,
Kai dar braidė genama moteris vaikino.
Buvo metas, vaikeliai,
Akys melsvos žydi
Tarsi linu dažomos,
Kai lauke išdygo.
Buvo metas, vaikeliai,
Aš jaunutė liepa,
Bitės skrido sargdino
Jus mažus lyg pėdus.
Išėjau nemigusi,
Lūpos lietų laižė,
Prisigėrė saldrūgščio-
Vynu ten išlietas.
Neliūdėkit, vaikeliai,
Metas toks vėlyvas
Žiemos tamsūs vakaras-
Nušarmojo medis.
Roges kinkė kinkiniu,
Ims takus braidyti,
Veidas virto provėžom,
Pailsau skaityti.
Kiek man metų skyrė? Kiek?
Gegulėlė skaitė juos,
Kai miške kukavo.