Adata (II dalis)

Mišios baigėsi. Lietus tebekrapnojo. Ji tebesėdėjo. Žiūrėjo į laiminguosius, kurie pabuvojo bažnyčioje. Jiems gerai - jie galėjo melstis. Prie Danutės priėjo draugė. Janina pasilenkė ir paklausė, ar gerai ši jaučiasi? Išbalusi. Akys keistos. Atsisėdo šalia. Paėmė  už rankos ir pakvietė eiti pas ją. Juk seniai bebuvusi. Šiandien išgers arbatos, pasėdės kaip anomis dienomis. Janina tebegyvena netoli. Danutė sutiko. 
Mažoje virtuvėlėje  užkaičiamas arbatinukas.
-  Danute, prieš geriant arbatą aš patikrinsiu tavo biolauką. Ar atsimeni, kaip tada tave tikrinau? Jau iš tolo virbalai vis nusisukdavo ir nusisukdavo.  Aš tuoj juos susirasiu.
- Aišku, atsimenu, - išlemeno moteris. - Atsimenu, kad ir galvos skausmą, ir rožę išgydydavai. Ar dar gydai?
- Jeigu kas paprašytų, pamėginčiau. O dabar stokis čia.
Janina kurį laiką ramiai vartė kažkokius daiktus komodos stalčiuje, o paskui, sugniaužusi delnuose po lenktą virbalą, atsistojo atokiai prie lango prieš draugę. Pastovėjo užsimerkusi, paskui pamažu pradėjo eiti Danutės link. Virbalai nejudėjo ir nesisukiojo. Nejudėjo net visiškai priėjus prie jos. Net beveik liečiant Danutės pečius.
- Kas čia pasidarė? Nejaugi praradau sugebėjimą? - nustebusi Janina atidžiai apžiūrėjo virbalus ir pavalė juos rankšluosčiu. - Pamėginsiu ištirti kaip visada tą paveikslą. Jeigu neveiks, tai tikrai pasidariau nieko verta.
Sugniaužusi kumščiuose virbalus Janina pamažu pradėjo artintis prie aliejiniais dažais tapyto portreto.  Pilkos vyriškio akys iš portreto įdėmiai žvelgė į besiartinančiąją. Žengus dar žingsnį, virbalai staigiai pasisuko į šonus.
- Veikia! Matai? Matai?! Dabar stokis prie tos sienos. Čia nėra paveikslų. Ne, čia yra gėlės. Bus paklaida. Stokis kaip pirma tarpduryje.
Janina vėl pamažu pradėjo artintis prie Danutės. Virbalai nejudėjo. Smigo į draugę. Pabandė trečią kartą. Virbalai nepasisuko. Janina suprato, kad  draugę reikia galbėti. Skubiai. Tegul išsisako, tegul  išsiguodžia. 
Susėdo abi ant sofutės. Prisitraukė stalelį. Gėrė arbatą. Ramiai tiksėjo didelis sieninis laikrodis. Danutė atsivėrė. Išsipasakojo. Janina pasisiūlė iškrapštyti neviltin varančią adatą.
Kitą dieną abi draugės sėdėjo autobuse ir važiavo į miestelį, kuriame gulėjo neduodanti ramybės adata. 
Rudeninė saulė linksmai žaidė daugiabučių kiemo beržuose. Danutė atsisėdo ant suolelio atokiau nuo žinomo namo. Ji su viltimi žiūrėjo į paprastas, saulės nublukintas, aplaužytas ir aprašinėtas duris, už kurių dingo  gelbėtoja.
Janina, pasibrukusi rankinuką po pažastimi, užlipo iki nusakytos laiptinės. Laiptinėje buvo ramu, tik kažkur girdėjosi muzika. Saulė pro laiptinės lango nešvarumų vitražą klojo prie durų su adata keistas, gąsdinančias figūras. Janina nusišypsojo. Iš rankinuko išsiėmusi akinius, pradėjo apžiūrinėti tarpelius po durimis. Vienas buvo platesnis ir gilesnis, tačiau jame nesimatė jokio blizgesio. Tuomet ji iš švarkelio kišenės išsiėmė  žibintuvėlį ir vėl pradėjo žiūrinėti. Kažkas sublizgėjo. Bet vos vos. Gal tai adata, o gal ir ne. Pažiūrėjo atidžiau. Taip, tai adata! Beveik visa surūdijusi. Reikia ją iškrapštyti. Būtinai! Kai Janina ėmė iš rankinuko plonytį nėrimo vašelį, su kuriuo galėtų iškrapštyti adatą, rankinukas… išslydo iš rankos. Garsiai bilėdami ant cementinių laiptinės grindų krito veidrodėlis ir rakteliai, iš rankos išslydo žibintuvėlis. Už durų, kurių plyšyje gulėjo surūdijusi užkeiktoji adata, sulojo šuniukas. Kelis kartus spragtelėjo spyna. Duris atidarė  jaunuolis. Nustebęs paklausė, ką senolė čia veikianti? Senolė? Argi ji sena? Na, jei sena, tai melas bus naudingas. Rankinukas, girdi, krito iš rankų, kai ieškojo validolio. Jaunuolis pakėlė raktelius. Janina buvo išbalusi. Aišku, nuo įtampos. Širdis daužėsi. Kad tik ištvertų, kad tik ištvertų… Dabar tikrai reikėjo validolio. Jaunuolis pasikvietė  virtuvėn. Tegul  atsisėda, tegul atsigeria vandens. Kai paklausė, kokie reikalai atvedė, Janina pasimetė. Butas, kurio virtuvėje dabar ji sėdėjo, ponios… O ne, ir reikėjo pamiršti  pavardę… O gal ir gerai? Kitų žmonių nesimatė, jokių balsų kambariuose nesigirdėjo. Šuniukas atsargiai palaižė nuleistą ranką. Tai geras ženklas. Padėjusi stiklinę su vandeniu, lyg nesavu balsu Janina pralemeno:
- Čia turėtų  gyventi graži ponia su dukterimis… 
- Nebegyvena. Prieš pusmetį šį butą nusipirkau aš. Ji  dabar gyvena nuosavame name.  Netoli. 
- O kaip jai sekasi? Tikriausiai gerai, jeigu nusipirko namą? - paklausė Janina.
- Nėra jai sėkmės, - atsakė jaunuolis. - Prieš mėnesį autoavarijoje žuvo vyresnioji duktė. Ar jūs nežinojot?  Laikraščiai rašė.
- Aš iš kito miesto. Nežinojau. Tai aš jau nebetrukdysiu. Ačiū už vandenį.
- Palaukit, palydėsiu.
Janina padavė  ranką jaunajam šeimininkui. Šis užsimetė ant pečių melsvą striukę ir lydėjo iki laiptinės durų. Ne ne! Jai nebereikia  pagalbos. Ji puikiai jaučiasi. Tarpduryje vėl atsisveikino.
„Kaip gerai, kaip gerai, kad  nepaklausė, ko ieškojau šiame bute“, - džiaugėsi mintyse moteris. Ką pasakyti Danutei? Kurį laiką abi ėjo tylėdamos. Tik autobusų stotyje draugė paklausė, ar pasisekė ir kur taip ilgai buvusi. Janina su dirbtiniu džiūgavimu pradėjo pasakoti, kad adatą mačiusi, kad ji puikiausiai atrodo, kad nesurūdijusi. O ištraukti nespėjusi. Sulojęs šuniukas ir vyriškis atidaręs duris. Teko pasikalbėti. Buvusioji direktorė gyvenanti kitur, jis nežinąs kur.
Atvažiavo autobusas. Pustuštis. Draugės atsisėdo atskirai prie langų. Viena už kitos. Ramiai ūžė autobuso variklis. Temo. Pasimatė  jų miesto žiburiai. Danutė pakilo ir atsisėdo šalia draugės.
-  Ačiū tau, Janute, už pagalbą, tik  jaučiu, kad ne viską pasakei.
- Nusiramink.  Labai pavargau. Kada nors papasakosiu smulkiau. Juk pasakiau, kad adata nesurūdijusi, vadinasi, ir tavo užkeikimas neveikia. Miegok ramiai.
Deja, pati Janina tą naktį miegojo neramiai, surūdijusi adata dabar badė jos širdį.
Rytojaus dieną į miestelį išvažiavo viena. Priėjusi prie  durų su užkeiktąja adata paspaudė  skambutį. Duris atidarė  jaunuolis.