Karamelės gabalėlyje,
Gyvena mažutė pasaka,
Kur žavi batuota katė
Pameta batus,
Juos randa katinas,
Su uodega iš cukraus vatos,
Gal kiek aptirpusios,
Bet saldžios,
Kaip pabiręs cukrus ant
Medinio virtuvės stalo,
Kur ragana, ką tik ruošė
Čiobrelių nuovirą,
Kvepiantį mišku,
Kurio takeliais grakščiai
Žingsniavo laiminga mergaitė,
Naiviai tikėjusi geresniu
Rytojumi.
Kai vėl galės ieškoti
Meduolinio namo,
Kur prisigėrus imbiero kvapo,
Pasiners į lengvą svaigulį,
Su migla,
Nunešančia į svajonę, kuri
Niekada Neišsipildys.
Bet ji ir vėl ištars,
Beveik taip pat,
Kaip ir visų pasakų pabaigoje,
Tikėti – Verta...
Beveik kaip kasdiene pasaka...