Rašyk
Eilės (72278)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kiti nebijo tamsos. Tai nesąžininga. Mums, tai nesąžininga. Per vieną vakarą aš sudeginau dvi žvakes. Ryt iš ryto reiks eiti į parduotuvę pirkti pieno. Kepsim blynus iš pieno ir smėlio. Kaip ir kiekvieną rytą kepsim blynus, valgysim juos su degintu cukrumi.
Pavydžiu tiems vaikams, kurių tėvai klausinėja, kaip jiem sekasi mokykloje, pavydžiu toms mergaitėms, kurios su savo tėtukais žaidžia vakarais šachmatais. Arba diskutuoja kokiais nors filosofiniais klausimais, kaip kad ir apie tai, kas yra meilės baimė?
Naktimis būna labai lengva susekti kur tėvas eina, tada jis vaikšto po kambarius iš atminties, visai kaip aklas.
- Viens du trys... Į kairę.
- Viens du trys... – Atkartoju gulėdama ant čiužinio. – Jūs einat į tualetą.
Kol tėtukas girtas miegojo atsirėmęs į šuns būdą, aš jį apkirpau. Užaugus būsiu šunų kirpėja. Man taip patinka šunų kvapas, ypač žiemą, jie kvepia švara. Taip pas mus kvepia namai, kai tėvas išlieja netyčia vyną ant grindų. Jam patinka, kai kambary į jo degtinės butelį pamerkiu gėlių. Bet jai jis tik sužinotų, kad tos gėlės vogtos..
Mano sesuo kitokia. Ne, ji ne kitokia, ji ypatinga. Šiandien ryte ji pabudusi man pasakė:
- Adoni, aš skraidžiau, šiąnakt aš skraidžiau, tu ir aš, mes abi skraidėme.
- Kaip paukščiai? – paklausiau susižavėjusi jos sapnu.
- Kaip žmonės...
Ji nemyli tėčio, ji myli močiutę. Aš myliu tėtį ir močiutę, močiutė myli mus visus.
- Pasimelskim mergaitės, – užgesina žvakę. Sutarška rožančius.
- Sveika, Marija Dievo motina, melsk už mus... – girdžiu tylu Betlinos šnabždesį.
Kodėl taip pakvimpa troškuliu, kai užgesini žvakę? Tampa tamsu, aš pradedu drebėti. Pamiršau, kad reikia melstis už mirusiuosius.
- Amen, – choru pasakėm.
Lendam po ledinėm antklodėm. Pagalvė smirda pelių myžalais.
Užsimerkus pradedu svarstyti.
Neskaitau knygų. Neskaitau ne dėl to, kad namuose nėra elektros, ar dėl to, kad biblioteka yra labai toli nuo mano namų. Viskas labai paprasta – man gėda. Gėda knygų. Gėda, kad nemokų skaityti, kad mano purvini pirštai. Kaip gi aš jas liesiu – išpurvinsiu, sutepsiu.
- Dievas tave baudžia Adoni, – močiutės balsas įsiterpė į mano mintį.
- Už ką močiute? – šiek tiek nustebau.
- Už tai, kad tavo širdis gera, tai ir baudžia.
- O mama irgi buvo gera? Mamą nubaudė, ar taip netyčia atsitiko?
- Miegok, Adoni miegok.
Betlina labai sunkiai kvėpuoja, atrodo kad ji karščiuoja, jos kūnas degte dega. Kitą rytą pabudau supratusi, kad jos kūnas jau sustingęs, susisukusi į kamuoliuką atrodė tikrai miega. Močiutė ją išnešė susukusi į antklodę, į kitą kambarį. Girdėjau, kaip tėvas raudojo balsu. Daugiau jos nemačiau.
- Adoni, žinok mūsų visą šeimą Dievas baudžia, – tėvas mane laikė sugriebęs už riešo, beveik šnabždėjo.
Ir tada pirmą kartą supykau ant Dievo. Aš nebetikiu į tokį Dievą, nenoriu, kad pasaulyje būtų toks Dievas, kuris mus baudžia. Jei nustosiu į jį tikėti, jis nustos egzistuoti. Bet močiutė vis vien melsdavosi kiekviena vakarą. Aš vis galvodavau apie tuos laikus, kai mes gyvenome visi penki: aš, Betlina, tėtis, mama, močiutė. Užsimerkiu stipriai, stipriai ir matau tą vaizdą, atsimerkiu – juoda.
- Močiute, o tu nebijai mirties?
- Vaikuti, mano toks amžius, kai aš jau laukiu mirties.
O aš jos bijau. Todėl man atrodo, kad aš gyvensiu amžinai, štai tokia pat kaip dabar, metro ūgio ir 30 kilogramų svorio. Beplaukė mergaitė, visada ryšėsiu juoda skarelę ir šypsosiuos kreivų dantų šypsena. Kada aš tapsiu nemirtinga, metu laikai paklus man ir kaip užsimanysiu taip ir bus. Nebeliks alkanų, ligotų, aš pasistengsiu, kad visiems visko užtektų, visiems visko po lygiai, kad visi vaikai turėtų tėvus ir visi gyvensime amžinai ir laimingi. Žmonės mane mylės, nes aš būsiu geras Dievas. Juk niekada nebausiu ir nekerštausiu, nereikalausiu, kad man melstųsi ar lankytų mane bažnyčioje. Bet Dievas man patiko, jis buvo protingas, gerus sugalvojo įsakymus, man jie patiko. Gal galėsiu jais pasinaudoti ir mokyti žmones teisingai pagal juos gyventi. Bet man nebus leista būti Dievu, tik ne man, Adoniui.
Betlina nieko apie save nepranešė, norėjau sapnuoti jos sapnus, bet ji jų man nepaliko. Tėtis nustojo tik kartais liūdėti, kitokio jo veido ir nemačiau, tik liūdna. Bet man atrodo, kad taip ir turi būti, aš jo kitokio ir neišsivaizduoju, kaip jis gali šypsotis, jam veidas suskiltų, lūpos nukristų. Ne, taip negerai, tai tik sudužusio veidrodžio šukė.
Šį rytą turėjau, būtinai reikėjo pašerti savo skruzdės, jos jau priprato, kad joms nuolat atnešu cukraus. Laukė manęs išsirikiavusios į chaotišką eilę, pabėriau cukraus, jos greit surinko subėgę. Gal man paprašyti, kad jos mane įsivaikintų, aš galėčiau dirbti amarų melžėja arba aukle, man patinka vaikai. Bet su gyvūnais niekaip neišėjo susikalbėti, kiek prašiau gandro, kad man atneštų mamą. Paskiau ir ančių prašiau. Man atrodo, kad tai, ką pasiima Dievas, negrąžinama. Taip ir buvo, nes niekas man taip ir negrąžino proto.
Ėmiau galvoti, kad Betlinai pomirtiniame pasaulyje labai gerai, ji niekada mūsų neaplanko, tikriausiai ji susirado mamą. Galėtų ir jos mane pasikviesi, bet ko gero joms būtų gėda manęs. O gal aš turėjau rūpintis tais, kurie dar liko gyvi tėtis, senelė. Ko gero taip ir bus, kai jų nebeliks, aš ir galėsiu pas jus ateiti.Nei kiek nepikta, kad būsiu paskutinė.  Žinau, kad jie manęs lauks. Dabar nebenorėjau būti nemirtinga, pradėjau galvoti, kaip greičiau pakliūti ten, pas savo artimuosius. Bet kol kas niekam negrėsė iš mūsų sulaukti iškvietimo į anapilį. Vieną naktį užmigau, kita rytą pabudau, taip ir gyvenau visą savo gyvenimą. Nemirtinga vaiko gyvenimą iki paties šimto metų galo, nes turėjau tiek daug visokių pareigų – daug artimųjų reikėjo išlydėti į anapilį. Mano skruzdės išmirė, mano vaikai išmirė, mano tėvas ir senelė numirė, kol galiausiai ir man turėjusi ateiti eilė tapo nesulaukiama.
2006-03-11 09:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-08 18:49
kukaracia
Nežinau dėl klaidų, bet tekstas mano galva - geras, mintis nuosekli, nuoširdus išsikalbėjimas. Adonis - čia labai tinkantis vardas, suteikia tekstui daug prasmių,  4+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-11 11:51
Ogio
Klaidų tiek, kad net vargina skaitant. Tiek elementarių gramatinių, tiek stiliaus, sakinių konstrukcijo. Net sunku suprast, kas ką baudžia -- jūs dievą ar dievas jus :)
Ta pačia idėja galėjai tikrai geresnį sudėlioti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą