Paskutinė pavasario diena

Koks ilgas vakaras…
Dulkėm aplipę stovim ant tilto ir tylim
Saulė sustojo, pakibo virš miesto - nesiruošia leistis.
Todėl nusivylėm.

Kaip du nebyliai
Gestais kartojam tą pačią frazę
Bereikšmę, beprasmę ir paslaptingą.
Čia mūsų ramybės oazė.
Po kojomis upė
Taip lengva būtų nušokti ir jausti laisvo kritimo ekstazę
Skrydžio sekundė priešpriešinė amžinam egzistavimui.

Reikalauju, kad niekas mums šiandien nesutrukdytų
Šiandien sulauksime vasaros, nors laukti teks iki ryto.

Dar naiviai tikiu jog kas nors pasikeis
Kai pralėks paskutinė pavasario diena.
Kitaip važiuos mašinos, kitaip skambės daina, kitaip jausiu, mąstysiu, tylėsiu.
Visai kitaip bus čia.
.............................

Nesistebėk, aš būnu analfabetė ir egoistė, materialistė ir anarchistė.
Dažnai pamirštu, ką turiu omeny, tad verta manęs nemėgti.
Šį eilėraštį rašau tik sau, tad gali mane smerkti.
Šiokiadieniais esu pesimistė, savaitgaliais – tiesiog prislėgta.
Bet juk tuoj, tuoj, už kelių atodūsių – vasaros pradžia.
..............................

Atleisk už lyrinį nukrypimą,
pamiršau kad šįvakar viskas taip šilta ir ramu.
Net upė – lygi lyg veidrodžio platuma
Iš mūsų sklinda amžinybė.
Būtent taip kvepia paskutinė pavasario diena.
..............................

Prailgsta laukimas, mes stovim ir tylim.
Nors pasakyti ką nors galėčiau:
Kad nemėgstu tavęs, kai neskiri kaštonų ir alyvų žiedų
Ir pyksti, kai skinu pienes vainikui.
Juk žinau kaip baigsis mūsų pasakėčia.
.............................

Atleisk už eilinį nutolimą nuo temos
Tu teisus – esame čia ir dabar.
Esam ant tilto ir auksiniam vandeny matom
Kaip skęsta paskutinė pavasario diena.