Mano gyvenimo istorija. Nr.3

Mano tylą suprasdavo tik Dariumis. Ir kodėl taip kalbėt sunku.
Ryto demonai svaigsta. Labai liūdna, išties, nepagauna vienos, būtinai turi temptis ir dar kažką. Vilkt laiptais, iki suolų, pamesti prie kojų.
Prie mokyklinių suolų. Išdalinsiu kol paspringsiu. Visus visus gerus ketinimus. Aš toks šaltas ir vienišas demonas. Toks juokingai žalias. Užspaustas į kampą.
Jei užtikčiau tave kada vieną. Hm. Neišnagrinėtas charakteris. Dariumio kostiumai spintoje. Blondinė jam artima. Tas aišku. Kaip ji panašiai kaip jis kalba. Pasiliko pas mane gyventi, nes taip gražiai kalba.  Aš naktim neužmiegu. O ji kuo ramiausiai, svetainėje lyg gėlelė kokia nakčiai, ilsis.
Aš naktim ir muzika. Dar tie visi garsai. Panašūs į aimaną. Arba juokas. Užtenka pažiūrėt į ją. Taip ir būna. Bandau užmigt, neišeina, tada keliuosi, vaikštau po kambarius, ir verkiu, juokiuos. Ach, Dariumi.
Tu nemiegok.
Kad taip viskas už tylą, nemokamai. Iki kol tavo kelioninus krepšys,
guls koridoriuj.
Bus ramios naktys. Miegosim.