o būna ir taip.

Šiandien aš laisvas. Mano siela pakilo aukštyn ir nusklendė nakties link. Ši priėmė į savo šiltą glėbį. Raminančiai apkabino, apsiautė švelnumu, ir aš ištirpau joje. Susiliejau su vėju, ramiai, netgi tingiai sruvenančiu miegančia žeme. Pasinėriau į savo naujus jausmus. Užuodžiau susiskleidusios nakčiai gėlės aromatą. Švelnų, vos juntamą. Pajutau užgęsusios liepsnos šilumą. Sukausi apie ją kaip drugelis. Priguliau ant akmens. Minkšto ir švelnaus. Man šiandien gera. Ramu ir giedra. Apkabinau medį. Papasakojau jam, kad aš laimingas. Jis man nusišypsojo. Giedra, nuoširdžia šypsena. Išskleidžiau savo sparnus. Juose spindėjo žvaigždės. Veržliai pakilau aukštyn. Susisukau į kamuoliuką, o sparnai mane nešė stulbinančiu greičiu. Aukštyn, aukštyn... Po to kritau. Svaiginausi kritimu tarsi vynu... Įnėriau į rasos lašą. Plaukiau jo begaliniais vandenimis... Kopiau žolės stiebu, kad pasiekčiau žvaigždes, o jos man mojo... Pasibalnojau debesį ir šuoliavau bekraštėmis dangaus pievomis. Nusileidau į žemę su gaivaus lietaus lašais ir prasiskverbiau į jos gelmes. Prisiliečiau prie žemės širdies. Jos šiluma pripildė mane jėgų ir ryžto. Stipriai atsispyriau ir vėl išnėriau į jaukią naktį. Ji mane pasveikino žvaigždžių lietumi. Aš vėl ten, kur manęs laukia. Aš namie...