Apie mėnulius ir romantikus

Dabar mėnuo atsispindi nutekamajame griovyje. Sidabrinis takas... Vietomis sužibantis visomis vaivorykštės spalvomis. Gražu. Ačiū riebioms dėmėms už vaivorykštę. Ką mes be jos darytume? Kartais išnyra dumbliais aplipusi dūstanti undinė. Žalsvais plaukais, naftos dėmėmis ant nuogo lieso kūno. Naujausias mados klyksmas. Arba badas. Oi, atsiprašau, dieta. Reikia gi būti gražiai. Pro šalį praeina princas. Princai dabar nebeskęsta. Koks kvailys lįs į užterštą vandenį? Galima nuskristi į Havajus pavyzdžiui. Ten vanduo šiltas ir švarus. Ir undinės pačios į krantą išlipa. Karoliukais ir girliandomis apkabinėja. O nafta jos nesitepa. Ją parduoda. Biznis. Bet bala jų nematė. Gyvenimas yra gražus. Ar kaip ten.
O mėnuo atsispindi nutekamajame griovyje. Šalia šlama krūmai. Girdisi aikčiojimai ir oikčiojimai. Meilė... romantika... žvaigždės... Susigėdusios krinta žemėn. Čia jas surenka elgeta. Susideda į kišenę. Kiaurą. Po to stebisi, kodėl laimė pas jį taip ir neatėjo. O ką ji veiks su elgeta? Laimė dabar nebe ta naivi mergaitė, pasitikinti kiekvienu sutiktu ir ieškanti dvasingumo. Ji dabar šiuolaikinė emancipuota moteris. Jai reikia daugiau nei kartoninių elgetos namų. Prabėga vienišas šuva. Prie krūmo pašniukštinėja, kilsteli koją ir nubėga toliau. Ironiška, ar ne? O gal graudu. Ar kaip ten...