prie durų

- Jūs, gerbiamasis, kur?
- Na.. aš... ten vat... noriu labai...
- Visi nori. Teks luktelėt.
- O... kodėl?
- Vietų nėra. Kaip tai kodėl. Ir išvis... Jūs gal geriau kitur eikit. Aukštu žemiau.
- O čia pas...
- Taip. Pas jį.
- Na... aš gal verčiau čia palauksiu...
- Kaip tik norit, gerbiamasis.
- Gera čia vieta... Visi tik ir veržiasi...
- Būna...
- O jūs... Atleiskit, jus kaip vadina?
- Petru. Raktininku kartais. Juokingai skamba... Matot, man raktai nuo šios vietos patikėti. Tai ir pasišaipo kartais mūsiškiai. Ypač vat Jonas su Matu. Gabrielius, tas irgi liežuvį aštrų turi... Matei tu jį, manyčiau. Apsauginis jis čia pas mus. Angelas sargas, taip sakant. Niekšai... Visi jie... Kad tik pasijuokt iš senuko...
- Na... žmogus jūs, Petrai, svarbus, kaip ne kaip...
- Tyčiojiesi.
- Ne.. ne, kodėl gi.
- Pasirodė, vadinasi. Tiek to. Gerai. Gali eiti. Tik žiūrėk, taikykis atidžiai. Valytojos šiandien nebus. Susirgo...
- O... o popieriaus yra?
- Yra. Rasi ten vietoj. Eik greičiau. O tai dar čia balą paliksi.