Savęs vertinimas

Šiandien ryte pabudus supratau,
kad aš-nebe žmogus.
Aš-reiškinys.
Ir ką dabar daryti man,
kaip kavą savo rytmetinę gerti?
Ką valgyt pusryčių? Ką valgo reiškiniai?
Ir teko man išeiti alkanai.

Per tas mintis siaubingai vėlavau,
nusprendžiau pavažiuot troleibusu.
Bet susidūriau su nauja bėda-
ar reiškiniai važiuoti gali viešuoju transportu?
O jei važiuoja, ar būtinas jiems bilietėlis?
Ar kontrolierius pastebės, kad ne žmogus aš, o reiškinys?
Nevažiavau.

Banžiau eit pėsčiomis-
darbams nerūpi, kuo pabudau šį rytą,
o ir diena dėl to nestovi vietoj, bėga.
Tačiau sutrukdė šviesoforai-
jie eismą reguliuoja tik žmonėms.
Ar aš galiu sau leisti elgtis taip, kaip vakar kad elgiaus?
Ar aš galiu per gatvę žaliai šviesai degant eiti?..

Taip visą dieną kankinau save,
bandydama pritapti žmogiškam pasauly.
Nusivariau visai ir nelabai kaip man pavyko.
Tad vakare, netekusi kantrybės,
nekeldama naujos dilemos, -
ar miega lovoj reiškiniai-
užsnūdau, trokšdama tik vieno-ryte pabusti žmogumi.