Užsimerk.

Tylioj nakty
Akis užmerkus
Veidą tavo regiu.
Obelų žiedais už lango sninga.

Bespalvėj savo jausmų
Ūkanoj
Tave tikiuos sutikti.
Ilgiuosi.
Suprantu – artumo tavo mano širdžiai stinga.

Maldoj norėčiau sutalpinti jausmą
Akimirkos troškimą -
Nesibaigiantis širdies plakimas kelia skausmą.

Rankas ištiesus tavo pusėn
Elegantiškai ir tau nematant jas nuleisiu.
Išeisi.
Kur baigiasi diena ir naktys gimsta
Atgyja jausmas. Tavo mano.
Likimo vingį nedėkingą tik sapnuose pakeisi.
Ilsėtis tavo buvime
Norėtų mano siela.
Giliai įmigus, be baimės, rūpečio, klejonių. Nejausdama
Apgaulės. Skausmo. Pykčio. Abejonių.

Besiblaškydama užmigus aš atsikelti noriu mylymo ir geidžiamo glėby.
Eteriu suvilgius savo sapną, girdžiu niekingą priekaištą:
„Tu nieko neturi. „

Negavus jausmo, sielos tavo – taip gims
Eilėraščiai.

Truputis kenčiančio dangaus.
Užžėlę širdys nejautra – raikysiu nemigos naktis likimo mano.