vaizdelis

Lyja šviesa nuo vidudienio lempos
              ligi kojų pirštų
Velkasi rūbą diena
              tempia už rankos į žolę
              į grindinio bėgius
Elektros laidai veža smalsią minią
              katučių suteikiančią gatvėms
Tempiu ir aš televizorių
              už virvutės į parką
Lyja praeivių veiduos Vilnelės purslai atsispindi
              su antimis mano pėdsakai
Fontanų čiurkšlės pakimba ore
              lyg nebylūs hieroglifai
Moja senutė iš tolo
Ar nepaliksi taros skambesy savo juoko
Ji neša skylėtam krepšy mano delnus
              laikančius ašaras