Rašyk
Eilės (73345)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







VEIKĖJAI:

Julijus –  I – oje dalyje dvidešimties metų vaikinas, II – oje – penkiasdešimties metų vyras. Stiprus, pasitikintis savimi žmogus, nepyktibiškas.

Merdžina – Julijaus meilė, šešiolikmetė panelė, atsidavusi gyvenimui visa siela, skrajojanti realistė, rausva gėlėta gipiurine suknele, dailiais, žemo kulno bateliais, plaukuose įsisegusi ramunę.

Pavlikas – Julijaus draugas, visiška priešingybė jam, nepaisantis gyvenimo normų.

Vaikinas iš baro – aštuoniolikmetis, laisvalaikiu užsukantis į barą paskambinti pianinu.

Valkata – sena, aštuoniasdešimtmetė močiutė, nepaprasta valkata, tyromis, skaidriomis akimis, balta skara apsigobusi nuvargusius pečius, išminties skrynia.

I DALIS


Plati gatvė, nieko nėra. Fone girdėti gitaros akordai, tylus niūniavimas. Po akimirkos pasirodo Merdžina, barstydama ant žemės žiedlapius. Lėtai eidama, užkliūna už akmenėlio, parpuola. Tyla. Kukčiojimas, kikenimas... Atlošusi galvą pradeda kvatoti, plaukai draikosi vėjyje, atsigula ir pradeda paišyti angelą, nors vis dar vasara. Atsisėda, koja žaidžia su smėliu, veidą papuošia šypsena. Staiga -  triukšmas. Atsisėda, laukia kas bus.

Pavlikas: Greičiau! Paskubėk, kitaip sugaus!
Julijus: Bėgu. Ne, nebėgu... Nebegaliu... (sustoja, rankomis atsiremia į kelius, sunkus alsavimas)
Pavlikas: Brolyti, nejuokauk. Nedaug jau. Nagi, stok ir eime.. Sprukime, šįkart kepėjas nebus toks gailestingas, tikrai iškarš kailius. (girdėti kvėpavimas)
Julijus: Baik, bėgam nuo jo jau šimtąjį kartą. Jei ne šiandien, tai rytoj pagaus.
Pavlikas: Negadink linksmumo. Pagalvok, argi nenuostabu šitaip bėgti?
Julijus: Nuo gyvenimo... (ironiška šypsenėlė)
Pavlikas: Kad ir nuo gyvenimo, nuo bet ko, Juli. (uždainuoja)
              Saule, pagauki ritmą jauno kraujo,
              Uždenki rankom mano nuodėmes,
              Paleisk gyvenimą nuo vadžių,
              Sušildyk bėglio veidą.

Prisideda Julijus.

            Sušildyk bėglio veidą,
            Paglostyk savimeilę, nors ir velnio.
            Saule, o saule, saulute,
            Sušildyk bėglio veidą.

Pasigirsta juokas, kaskart vis stiprėjantis. Merdžina, net raitosi ant žemės. Vaikinų veidai pasisuka jos pusėn, ištįsta, Julijus gėdingai nuleidžia galvą. O Pavlikas, skubiai prišoka prie Merdžinos ir pradeda purtyti.

Pavlikas: Ką darai? Ko žviegi kaip skerdžiama? Galvoj negerai? Juokingi mes? Labai juokingi?
Merdžina: (Juokdamasi) Kvailys! Atsirado, matai, bėgliai. Du vaikeliai nuo vadžių paleisti.
Pavlikas: Ką čia šneki, moterie?
Julijus: Pavli, baik, paleisk. Kaip drįsti su ja šitaip?
Pavlikas: O ji ką daro? Ar tu matai? Ši mažametė sugalvojo pasišaipyt.. Duosiu aš jai, žinos, kaip šaipytis iš Pavliko. (Vėl puola prie Merdžinos)
Merdžina: Koks juokingas vardas. Niekad tokio negirdėjau. Pavlikas, čia kaip povas ar ne? (Mirkteli akutėm)

Pavlikas niršta, pradeda spardyti akmenukus, vis stipriau ir stipriau. Julijus užsidengia ranka burną, bando nuslėpti šypseną.

Merdžina: Baik, duobę iškasi. Kaip aš po to galėsiu eiti pasivaikščioti?
Pavlikas: Galėsi nors ir koja išsilaužt, o jei nepatiks – užsikasi.

Julijus neištveria, pradeda kvatoti.

Pavlikas: O tau kas juokinga?
Julijus: Ne nieko, brolau, tik ginčijatės kaip maži vaikai, negalėdami pasidalint saldainio.
Pavlikas: Eik tu... Toks ir draugas... (numoja ranka, ir nueina)
Merdžina: Pove, kurgi tu?
Julijus: Nekreipk dėmesio, po valandos nebeprisimins. Beje, aš Julijus.
Merdžina: Labas.. Na, tavo vardas ne toks įdomus (Atsistoja, nusipurto dulkes, ir ruošiasi eiti)
Julijus: Palauk, o tu kur?
Merdžina: Aš? Nežinau, kur nors..
Julijus: Kur nors? Galima kartu?
Merdžina: Na, nežinau... O ką veiksi kartu?
Julijus: (Pasimetęs) Na... Gal..
Merdžina: Tai ko eisi, jei nežinai ką darysi?
Julijus: Ne, palauk.. Žinau...
Merdžina: Ir ką?
Julijus: Pavaišinsiu tave ledais.
Merdžina: O aš alergiška.
Julijus: Na... Tada...
Merdžina: Braškiniais... Gerai?
Julijus: (Nustebęs) Gerai... O neišbers?
Merdžina: Aš nusiteiksiu taip, kad neišbertų..

Nubėga tolyn gatve.

Julijus: Ei, palauk...

Nulekia paskui...

PAUZĖ

Vakaras. Prietemoj sėdi Pavlikas. Įeina Julijus, atsisėda šalia, paplekšnoja per petį. Pavlikas atsistoja, pažvelgia į draugą, nusispjauna ir eina link durų.

Julijus: Na, ką tu. Negi dar pyksti?
Pavlikas: Eik tu žinai kur...
Julijus: Pavli, dėl tokios nesąmonės.
Pavlikas: Ta mergiščia iš mūsų juokėsi, tyčiojosi, o tu ją palaikai?
Julijus: Netiesa, jai tiesiog buvo juokinga kaip mes dainavome..
Pavlikas: Juokinga... Ar tu ją matei?
Julijus: Baik galų gale..
Pavlikas: Neaiškink! Kas tu per draugas, jeigu pamatęs pirmą sijoną, išduodi? Niekšas tu, ne draugas!
Julijus: (Sugriebia Pavliką, papurto) Ką čia šneki? Tavo lūpomis šneka velnias..
Pavlikas: (Smogia Julijui, jis nukrinta ant žemės)  O kas tavo lūpomis šneka? Kas? Gal meilė? Juli, kas tau nutiko? Neatpažįstu tavęs..
Julijus: Pavli, paklausyk.. Ji tik mergaitė...
Pavlikas: Nenoriu tavęs klausyti.. Mergaitė... Gal... Bet ta mergaitė, kaip tu ją vadini susuko tau galvą...
Julijus: Nesąmonės.. Pavli, nesipykim dėl to..
Pavlikas: Palik mane ramybėje...
Julijus: Pavli...
Pavlikas: Palik!

Kambaryje lieka Julijus: nuleista galva, tvirtai suimta rankomis. Šalimais guli akmenukas. Pakelia jį, laiko rankoje, žiūrinėja.

Julijus: Na ką, įkritai? O atrodai tik mažas akmenukas... Velnias... (Sviedžia kampan) Pavli, Pavli... Draugas... Kas yra draugas? Ką? Negi negalima truputį pasijuokti? Ar draugystė nereiškia, kad drauge galima viskas: juoktis, kalbėti, dalintis, pasišaipyti? Juk ne iš pikto...  Mergaitė... Kas tu, mergaite? Taip sujaukei viską.. Išdykėlė... Ir ką tu ten darei? Kur tu esi? Kas tu?

Atsiremia į namo sieną, tyli.. Po poros minučių užmiega.. Nukrinta ant šono...

PAUZĖ

Rytas. Skaisti saulė nudažo namo sieną. Julijus miega. Scenoje pasirodo valkata, dairosi, renka nukritusius obuolius, prieina prie vaikino, pabaksnoja lazdele šoną. Julius pasivarto ir toliau miega. Tuomet jau stipriau baksteli.

Julijus: Kas? Kas čia? Ko reikia? Mama, tuoj... Dar penkias minutes ir kelsiuos..

Dar kartą gauna lazdele.

Julijus: Nagi tuoj... Jau keliuos..
Valkata: Mama... Kokia aš tau mama? Kelkis! Guli mano vietoj.
Julijus: Vietoj.. Kokioj vietoj? Kur aš?
Valkata: Kur aš... Jaunimas.. Prisiliuobia vakarais, griuvinėja patvoriais, po to jau kur...
Julijus: Kas tu?
Valkata: O ką, nesimato?
Julijus: Na nesinorėtų įžeist...
Valkata: Įžeist? Per sena, kad įžeistum, per jauna, kad sudomintum.
Julijus: Ką?
Valkata: Ką ką... Aišku, kad mane.. Daugiau čia nieko nėra.

Atsisėda šalia, išsitraukia seną sumuštinį.

Valkata: Nori?

Nužvelgia iš viršaus į apačią.

Julijus: Ačiū, bet ne...
Valkata: Kaip nori.. O velnias, skanus, seniai tokį bevalgiau...
Julijus: Aha....
Valkata: Tikrai nenori, man negaila? Nors ir valkata, bet tikrai ne skriaga. Imk, juk alkanas, tikriausiai nieko nevalgei dar.
Julijus: Ne, pareisiu namo, pavalgysiu.
Valkata: Manai, kad jeigu jį valgau, tai jis kitoks?
Julijus: Na ne, bet...
Valkata: Jis daug skanesnis už tuos sumuštinius, kurie guli namie ant stalo ir garuoja. Šitas tikrai kitoks, bet tik todėl, kad jis mano. Jis kvepia prakaitu, gatvės grindiniu ant kurio gulėjo numestas ir nereikalingas. Jus turčiai niekad nevertinat to, ką turit. Einat, numetat ant žemės, manot, kad rytoj tokį pat turėsit. Nė velnio.
Julijus: Ką tu žinai.. Mes ne tokie..
Valkata: O, manai, aš buvau kitokia? Ir aš kadaise maniau, kad taip turi būti. Kad bus visko, ko tik užsigeisiu..
Julijus: Ir kas nutiko?
Valkata: Mečiau viską, atsidaviau gyvenimui.
Julijus: Kodėl?
Valkata: Atsibodo turėt viską, atsibodo atsikelt ryte ir be jokio jaudulio išgert puodelį kavos. Juk tai taip nuobodu.
Julijus: Nuobodu? Juk taip turi būt, tame nėra nieko įdomaus, bet ir neturi būt.
Valkata: Klysti.. (Atsistoja ir nueina)
Julijus: Palauk...
Valkata: Palaukčiau, bet ten daug įdomiau.. Kad ir ta mergina, kurią vakar sutikai: ji žino, kas yra gyvenimas.
Julijus: Mergina... Palauk.. Iš kur žinai..?
Valkata: Gyvenimas..
Julijus: O bent koks jos vardas?
Valkata: Merdžina... Ji Merdžina...

Valkata dingsta tolumoje. Julius ir vėl lieka stovėti vienas.

Julijus: Merdžina... Koks keistas vardas.. O čia vardas?

Nueina namo.

PAUZĖ

Jauki kavinukė, sovietinių laikų aplinka. Kvepia karšta citrinų arbata ir spurgomis, kurias kadaise kepdavo močiutės. Porą staliukų, prie vieno iš jų sėdi Julijus. Lėtai, judesiais burna  - ranka, ranka – burna, geria arbatą, karts nuo karto atsikąsdamas spurgos. Užsisvajoja, ranka sustoja pusiaukelėje link burnos, krypsta stiklinė šonan...

Julijus: Aaaa.... Velnias... Tik man taip ir galėjo nutikt...

Pasirodo Merdžina. Prieina prie vaikino.

Julijus: Na ką ir šiandien juoktis atėjai?
Merdžina: Toks gražus rytas... Ir sutik tokį pikčiurną.
Julijus: Kas piktas?
Merdžina: Nežinau, bet tikrai ne saulė.
Julijus: Sakai ne saule..
Merdžina: Ne, ji šiandien laiminga.
Julijus: Kaip ir tu.
Merdžina: Mmm... Gal... Bet jau tikrai geresnės nuotaikos, nei tamsta.
Julijus: Įdomu kokios tu būtum nuotaikos užsipylus verdančią arbatą..
Merdžina: Nusipirkčiau dar vieną.
Julijus: Keistuolė.
Merdžina: Gyvenimas keistas, aš tik priklausau jam.
Julijus: O kam tu nepriklausai?
Merdžina: Nežinau... Šito dar nesužinojau..
Julijus: Gal prieš išsiaiškindama norėtum prisėst ir papusryčiaut drauge?
Merdžina: Kodėl čia?
Julijus: Kas?
Merdžina: Na kodėl pusryčiaut čia?
Julijus: O kur? Gal apgriuvusioj stoty?
Merdžina: Na ten būtų žymiai įdomiau ir jaukiau, nei čia, kur tiek daug slegiančių dalykų.
Julijus: Kas tave slegia?
Merdžina: Viskas.. Pradedant kavos virimo aparatu, baigiant aplinka.
Julijus: Ką siūlai?
Merdžina: Nusiperkam ir einam atsisėst ant žolės, čia netoli..
Julijus: Sakai ant žolės.. Na gerai.. Palauk, aš tuoj..

Nuperka, nueina, atsisėda ant žolės. Lėtai geria, Merdžina prisimerkia.

Julijus: Ką darai?
Merdžina: Geriu arbatą.
Julijus: Kodėl užsimerkus?
Merdžina: Nejaugi niekad taip nebandei?
Julijus: Na, manau tai kvaila.
Merdžina: Anaiptol.
Julijus: Kvaila.
Merdžina: Tu gal ir kvailas, bet tai nuostabu. Pamėgink.
Julijus: Ne.
Merdžina: Matai, nemėginai, o sakai, kad kvaila.
Julijus: Merdžina...
Merdžina: Pamėgink.. Užsimerk.. Jauti kaip vėjas vaikšto per plaukus, glosto veidą... Kaip saulė kaitina skruostus..
Julijus: Na kam?
Merdžina: Kad pajustum tikrąjį jos skonį, tą malonumą, kurį ji suteikia.
Julijus: Tai tik maistas.
Merdžina: Maistas, kurio dėka tavyje alsuoja gyvenimas, kurio dėka jautiesi tvirtas kaip paukštis, galįs viską ir nieko.
Julijus: Iš kur tu?
Merdžina: Aš iš niekur. Iš ten ir iš visur.
Julijus: Kiek tau?
Merdžina: Negi amžius svarbus? Vis tiek jis nieko nereiškia.
Julijus: Reiškia.
Merdžina: Ką?
Julijus: Na daug..
Merdžina: Meilei amžius nesvarbus, gyvenimui taip pat...
Julijus: Meilei? Gyvenimui?

Merdžina atsistoja, giliai įkvepia ir nueina.

Julijus: Kur tu?

Merdžina nieko neatsako.

Julijus: Ir vėl vienas... Kaip ironiška...

Atsistoja ir išeina. Ant žemės lieka stovėti dvi stiklinės ir nebaigta valgyti spurga. Pasirodo valkata. Pakelia spurgą nuo žemės, atsikanda.

Valkata: Meilė... Koks gražus ir tyras jausmas... Ir spurga skani..

Suvalgo, apsidairo, raukšlėtą veidą padengia palaiminga šypsena... Pasiramščiuodama lazdele dingsta šešėlyje.

UŽDANGA


II DALIS

Po trisdešimties metų. Julijus sėdi ant lovos senelių namuose. Ant spintelės prie lovos stovi stiklinė su citrinų arbata. Paima ją į rankas, įkvepia, atsigeria, užsimerkia. Akimirka sustoja. Atsimerkęs pamato prieš save Merdžiną, tokią pat jauną ir žavią, kaip ir tada, kai pimąkart pamatė.

Merdžina: Gyvenimas. Tai yra gyvenimas.
Julijus: Merdžina?
Merdžina: Gyvenk. Be jo tu nieko neturi. Jis turi tave, o tu jį.
Julijus: Čia tu?
Merdžina: Nepamiršk to, Julijau.

Merdžina išnyksta lygiai taip pat kaip ir pasirodė. Julijus dar kartą drebančiom rankom paima stiklinę, atsigeria, šiek tiek pasėdi ant lovos, atsistoja, įsispiria senas, suplyšusias šlepetes ir išeina pro duris. Už durų gatvė, priekyje eina valkata.

Julijus: Pažįsti mane? Prisimeni? Aš tas, kuris, na kuris sumuštinio nepaėmė.
Valkata: Ech... Ne vienam aš siūliau, ne vienas ir atsisakė.. Matyt per jauna buvau...
Julijus: Čia tu, čia tu... Tikrai...
Valkata: Žinoma aš, tik ar aš ta, kurios tau reikia?
Julijus: Kaip suprast?
Valkata: Matai, tu džiaugiesi mane matydamas, kas man labai malonu, bet ar nenusivilsi, kai pramerksi akis?
Julijus: Aš matau..
Valkata: Matai, tai ką nori matyt, o ne tai ką reikia.. Tai ir yra blogiausia..
Julijus: Man reikia tavęs.. Man reikia, kad papasakotum..
Valkata: Bet ar tu prisiminsi tai...
Julijus: Prisiminsiu... Papasakok apie ją...
Valkata: Julijau, paleidai ją kaip paukštį, nesupratai, kaip sulaikyt... Bet jei ir būtum sulaikęs, ar būtum mokėjęs išsaugoti..
Julijus: Ką turi omeny?
Valkata: Ach... Julijau, jos nebuvo...
Julijus: Kaip tai nebuvo.. Aš ją jaučiau, kalbėjau, mes kartu gėrėme...
Valkata: Jautei gyvenimą, o ne ją.. Supranti, tai tavo vaizduotė..
Julijus: Ne.. Tai netiesa..
Valkata: Matai, tu netiki manim.. Nesistebiu, ji pernelyg giliai tavyje įsiskverbusi..
Julijus: Kaip ji gali būti mano vaizduotės vaisius? Kaip?
Valkata: Tu iš tiesų matei besijuokiančią mergina iš tavęs... Bet tai buvo vienintelis kartas, kada ją iš tiesų matei..
Julijus: Negali būti... Nejaugi aš beprotis...
Valkata: Visi mes bepročiai savotiškai.. Tu troškai gyvenimo ir gavai jį. Tik deja jis iš tavęs pasityčiojo ir privertė tikėti iliuzija..
Julijus: Tu meluoji... Tai netiesa!

Julijus pabėga, palikdamas valkatą stovėti. Ji linkteli galva, pakelia nuo žemės akmenuką.

Valkata: Tavo darbas.

Nusišypso, įsideda jį kišenėn ir nueina.



PAUZĖ

Julijus pribėga tą pačią kavinukę, kur kadaise mėgo pabūti, kur dar kartą buvo sutikęs Merdžiną. Tik ši vieta nuo to laiko labai pasikeitė, nebeliko arbatos ir spurgų kvapo, nebeliko sovietinių laikų iliuzijos, viskas kitaip. Dabar čia kampe stovi mažas juodas pianinas, kuriuo kartkartėmis pagroja užsukę muzikantai. O ir vadinasi ji kitaip, nebe „Kavinukė už kampo“, o „Žalias baras“. Jis prieina prie jo, ranka vaikšto po nublizgintą paviršių.

Vaikinas iš baro: Laba diena.

Julijus negirdi vaikinuko, jis tyrinėja pianino paviršių, tarytum jausdamas jį.

Vaikinas iš baro: Pone, gal pagroti?

Iš lėto Julijus atsisuka, ašarotomis akimis pažvelgia į jį, linkteli galva, prisėda. Vaikinas pradeda skambinti „One Moment in Time“.  Julijus stebi bėgiojančius vaikino pirštus, skruostai vis smarkiau pasidengia ašaromis, galva nulinksta, Julijus mėgina atsistoti, tačiau nukrinta nuo kėdės ir sukniumba ant žemės, nugara atsiremia į pianino koją, kūnas dreba, kukčiojimas vis garsėja. Vaikinas nustoja skambinęs, prieina prie jo, atsiklaupia.

Vaikinas iš baro: Jums viskas gerai? Gal atnešti vandens?
Julijus: Gerai... Man viskas gerai... Nereikia vandens.. Geriau citrinų arbatos..
Vaikinas iš baro: Tuojau..

Atneša arbatos. Julijus paima ją, ir geria taip kaip mokė Merdžina. Užsimerkia..

Julijus: Grokite.. Grokite toliau..

Vaikinas vėl pradeda skambinti. Julijus geria arbatą, pro užmerktas akis teka ašaros.

Julijus: Aš jos neišsaugojau.. Ji tikra.. Ji ne iliuzija... Merdžina, ak, Merdžina, kodėl? Kur tu esi? Kas tu esi? Kvailys.. Tiesą sakei, aš kvailys...

Atsistoja, pastato stiklinę ant pianino, linkteli vaikinui ir išeina. Sustoja tarpdury, žvelgia į tuščią gatvę, pakelia akis į saulę.

Julijus: Ir šiandien tu laiminga.. Laiminga...

Lėtai eina, sustoja, stiprus skausmas krūtinėje. Parklumpa ant žemės, galva nuleista, ranka stveriasi už širdies, sukniumba. Po akimirkos gatvė nušvinta balta spalva, Julijus pakelia galvą, priešais jį Merdžina, ta pačia rausva gėlėta gipiurine suknele, žemo kulno bateliais ir su ramune plaukuose. Ji paima ramunę, paduoda Julijui, jis ištiesia ranką, paėmęs gėlę pabučiuoja ją ir priglaudžia prie širdies.

Julijus: Aš žinojau... Žinojau, kad tu tikra...
Merdžina: Eikš, Julijau, eime...
Julijus: Kur?
Merdžina: Pasitikėk.. Duok ranką, eime, tau jau laikas namo.
Julijus: Namo? O kur mano namai?
Merdžina: Julijau, daugiau tavę nebepaliksiu.
Julijus: Niekada?
Merdžina: Niekada, visada būsiu kartu.

Paima Julijų už rankos ir drauge nueina tolyn gatve.

PAUZĖ

Julijus guli ant žemės, šalia jo klūpi valkata.

Valkata: Štai, išėjai.. Palikai pasaulį, Julijau.. Išėjai pas savąją Merdžiną.. Pagaliau pamatei, ką reiškia gyventi.

Apkabina jį, pabučiuoja į skruostą, suneria rankas ant krūtinės ir įdeda akmenėlį. Atsistoja, nuleidžia galvą ir pasiramščiuodama lazdele nueina.

UŽDANGA

PABAIGA
2006-03-02 19:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-11 14:17
Rūta Gridziuškaitė
oi, tai yra turi būti *tavęs
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-11 14:17
Rūta Gridziuškaitė
11 eilutė nuo galo, kur yra žodis tave, jis turi būti be nosinės
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-05 17:36
ir kiti
be šansų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 22:16
_I_
_I_
Tavo lūpomis šneka velnias..
Che...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 21:26
Si bilė Sibire
Klaidų apstu. Ištaisiau pusę darbo maždaug.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 21:25
Si bilė Sibire
Nenatūralu, viskas pritempta iki siužeto ir banalu. Filmų prisižiūrėjai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 10:31
kadugėlis
Dėl nunešiotumo: ne kas, o kaip apie tai kalbama, iš kurios pusės žiūrima.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 10:30
kadugėlis
Apie remarkas: primiausia, remarkos yra teksto dalis, jos taip pat gali būti gražios, išlaikyti kūrinio stilių. Kita vertus, dažniausiai remarkų nurodymais režisieriai nesinaudoja, todėl rožinis gipiūras ir citrinų kvapas netenka jokios prasmės. T.y., akcentuok tai, kas svarbu, iš ko matyt herojaus charakteris. Bet nepersistenk.
Čia, beje, pastaba visam kūriniui - perspaudi su paaiškinimais; tą patį dalyką kartoji po kelis kartus, tarsi skaitytojas (ar žiūrovas) būtų kvailas ir nesuprastų iš vieno (o kartais ir iš pusės) žodžio.
Grįžtant prie citrinų ir kitų kvapų. Kavinei labiau būtų pravertę keletas vizualių detalių, jei jau nori detalizuoti. Kad ir kavos aparatas, kurį vėliau mini Merdžina (beje, kvailokas herojės pavadinimas, bet tiek to). O ir ta "aplinka" ("Pradedant kavos virimo aparatu, baigiant aplinka.") - ji gi tokia išmoninga, tokia neva pastabi ta herojė, o iš visos "aplinkos" negali išskirti keleto erzinančių dalykų?
Dar vienas liapsusas: ar man tik pasirodė, ar Julius užmigo kambary (kieno tai kambarys? kodėl Pavlis laukia ten Juliaus, o paskui išeina? koks tai kambarys, kodėl jam nesuteikei jokių bruožų?), o prabudo kažkodėl lauke?
Imant visą siužetą bendrai - stebina laiko šuolis. Ypač turint galvoje, kad kažkokio esminio įvykio, lūžio ar ko kaip ir neįvyko. Ji atejo, ji išėjo, ji vėl atėjo, ji vėl išėjo - tai tik pradžia begalybei. Nėra taško, nėra atspirties kažkam naujam.
Dėl bendros dinamikos. Tarkim. Tik pradžia lyg ir užduoda gyvą tempą (dainos, juokas, bėgimas), o vėliau vien pasisėdinėjimai ir "mintys balsu" - tą galima skaityti, bet žiūrėti į tai tikrai nebus labai įdomu.
Pavlio įtūžis netikras, neįtikinantis. Kai jis ją purtė, atrodė klasiškai ir linksmai. Nes neatrodė, kad rimtai. Todėl tolesnis jo elgesys man nesuvokiamas.

Ir pabaigai: Vilnelė teisi - saldoka, banaloka, daugtaškiuota.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 10:21
nebesvaik
Galėtum truputį tvarkyt dialogus. Kai kuriose vietose, mano kvailu supratimu, jie skamba tikrai nenatūraliai ir visiškai nesiriša.
O šiaip, nepasakyčiau, kad labai blogai.

Vilnele, o kas šiais laikais nėra stereotipiška ir nunešiota?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 08:43
vilnelė vėl
persaldinta. ypač antra dalis. veikėjai neišvystyti - visai be charakterio. ir šiaip labai jau stereotipiška, nunešiota. neįdomu.
ir dar dvitaškių tritaškių perkrauta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-02 19:23
Rūta Gridziuškaitė
Laukiu komentarų. Ačiū ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą