Feniksas I

***
-Kas aš?
Mažas kambariukas geltonomis sienomis, raudonas kilimas, durys, kiniški pinigėliai ant jų, mažytis šaldytuvėlis, spinta, dar vienos durys, ant sienos balta paklodė su kiniškais hieroglifais, ant palangės bambukas, raudonas piltuvėlis, knyga, šalia lovos staliukas, o ant jo dėžutė, keletas išbyrėjusių dribsnių ir mandarinų žievelės. Pati lova velniškai nepatogi: kieta ragana.
-O kas aš?
Pašoku iš lovos, durys, žalia laiptinė.
-Nežinau kas aš, bet kad nekenčiu žalios spalvos, tai faktas.
Trinkt. Ne tos durys. Kitos durys, baltas kambarys, žalia vonia...
-Ar pasiuto!? Nors sėdimasis baltas...
Šalia veidrodis: toks siauras, išsirangęs.
-Tai čia aš?

***
Triukšmas. Berods sklinda iš gatvės. Pripuolu prie lango. Raudoni žibintai, margaspalvės girliandos ir kinai. Daug kinu.
-Pats laikas padaryti logiškas išvadas: aš kinų kvartale.
Margaspalvis liūtas rangydamasis slenka gatve, iškelia galvą, pasipurto ir neria i šukaujančių kinų minią. Ritmingai aidi mušamų būgnų skambesys: tuk, tuk tuk... Pro gretimo namo langą išlenda berniukas su meškere ir kiniškų salotų gūže pririšta prie jos. Liūtas pasuka link masalo ir kraiposi prieš jį: vizgina savo lankstų kūną, sukioja galvą. Būgnų ritmas vis spartėja, liūtas kyla link antro aukšto lango, pagriebia salotas ir neria žemyn. Salotas laikiusi virvelė nutrūksta ir minia prapliumpa džiaugsmu. Liūtas pasisuka į mane ir akimirką pasirodo, kad pamoja sekti paskui jį. Griebiu švarkelį ir bėgte leidžiuosi žemyn žaliąja laiptine.
Gatvė pilna žmonių apstojusių prekiautojus barškučiais, skanumynais, talismanais ir gera nuotaika naujiems metams. Liūtas kažkur pasislėpė minioje. Mečiausi į viena pusę, į kitą. Dingo. Įbėgusi į gretimą gatvelę pamačiau dar vieną kiną pro langą žvejojantį liūtą. Pro žmonių minią mėginau prasiveržti link liūto, kai iš kitos pusės kraipydamas galvą ir lydimas žmonių minios pasirodė kitas liūtas. Pasimečiau.
-Kiek čia jų? Po šimts velniukų!
Nusprendžiau geriau eiti paskui pasirodžiusįjį. Mano logika sufleravo, kad maniškis liūtas jau turėtų būti sotus. Kelionė baigėsi kažkokioje aklinoje gatvelėje su daugybe metalinių, aprudyjusių laiptelių apraizgytų virvėmis ir gausybe džiūstančių skalbinių. Liūtas sudedamas, o vienas jį nešusių kinų pamoja man ranka.
-Tas pats. - Nusprendžiu ir seku paskui jį į vidų.
Pasodina prie žemo, raudonai nulakuoto staliuko. Moteris atneša miniatiūrinius puodelius. Man kažko beria, kažko pila ir galų gale maišo žalią košę. Kinas išgeria. Iš mandagumo išgeriu ir aš. Mintyse nusikeikiu ir prisiekiu gyvenime nebesekioti paskui neaiškius kinus ir nebeimti į burną nieko žalio. Ir tegul sau šypsosi nesišypsoję.
Kinas kažką man murma savo kalba, o man vienodai. Tada paima už rankos ir kažkur tempia. Aš vėl seku iš paskos.

***
Kambarys: medinės grindys, gelsvos sienos nukabinėtos hieroglifais ir neaiškiais kinų portretais, langas iš daugybės kvadratukų, bambukas.
-Neblogas interjeras, - pamąstau - tik tas senis su ilga barzda nelabai čia dera.
Senis priartėja ir užvertęs galvą pro savo mažyčius akinukus pažvelgia į mane.
-Tai atėjai...
-Kas aš?
-Feniksas.
-Nebūkit juokingas. Rankos, kojos. Jokios uodegos ar liepsnos liežuvių. - Parodau savajį.
-Feniksas čia. - Senis patapšnoja pirštu sau per smilkinį.
-Gerai kad ne kitur... - Pykteliu ant jo, kad laiko mane kvaile. - Bet gal galit pasakyti mano vardą, pavardę, kur gyvenu, kas mano artimieji?
-Feniksas. - Pakartoja senis, o aš suprantu, kad su juo daugiau nebesusišnekėsiu.

***
Tas pats kinas, kuris nešė liūtą, palydi mane iki kambario, kuriame atsibudau. Sudėtinga gestų (gal labiau mostų) kalba išsiaiškinu, kad jo vardas Chen Mao, o aš feniksas. Nieko naujo.
Chen Mao įjungia radiją ir eina link išėjimo.
-Pasiklausyk radijos, kol nupirksiu mums valgyti.
-Mums...? - Nustembu. Bet labiau nustembu, kad jis visą tą laiką mokėjo anglų kalbą.
Dar norėjau šio to paklausti, bet Chen Mao jau buvo dingęs.
Radijas tarškėdamas pranešė, kad šiandien Londone bus 5 laipsniai šilumos.

***
Parkas. Krenta snaigės. Lengvais žingsneliais bėgu apsnigtu takeliu. Jaučiu, kad kažkas bėga už manęs. Greitinu tempą, bet tas kažkas neatsilieka. Neriu tarp medžių, bėgu į kalną, pro krūmus. Mane apima panika. Kažkas vis seka iš paskos, pagriebia man už peties. Pašoku.
-Atnešiau valgyti, kelkis. - Chen Mao ramiai žiūri į mane.
Nustumiu jo ranką sau nuo peties ir lipu iš lovos. Ant staliuko išdėliotos baltos, atidarytos dėžutės su kiniškais hieroglifais. Lauke tamsu, todėl Chen Mao uždega porą žvakių ir pasiėmęs vieną dėžutę įninka valgyti.
-Mao, kas aš?
O jis tartum negirdi.
-Kas aš, Mao!? Prašau, kas aš?
Chen Mao pastumia vieną dėžučių link manęs ir liepia valgyti.
Stebiu už lango šviečiančius raudonus žibintus ir klausausi Chen Mao siurbčiojimo. Tada pasiimu vieną dėžutę ir mokausi siurbčioti pati.