Apie Slunkiaus beprotybę...

Slunkius pabudo naktį visas išpiltas šalto prakaito… Neprisiminė, ką sapnavo, bet sapnas buvo negeras. Jame buvo jo moteris… Pagalvojo, kad negražu matyti savo moterį košmaruose, ir jam pasidarė gėda. Atsisuko pažiūrėti, kaip ji. Ji nieko… Miega kaip angelas ir tiek to jos veikimo. Pabandė apsikabinti ir vėl užmigti, bet ji pasimuistė ir Slunkius išsigando, kad ji nubus, ir teks kalbėtis iki ryto. Tyliai, kaip tik mokėjo, išėjo iš kambario.
Nežinia, kuri valanda nakties. Bet Slunkiui net ir įdomu nebuvo. Jis gėrė jau kokį trečią puodelį arbatos ir nežinia apie ką galvojo. Kažkodėl norėjosi verkti, bet niekaip neišėjo išspausti nei vienos ašaros. Skrandis urzgė, bet šaldytuve lyg tyčia nebuvo ko greitai kandamo. Galų gale nuo arbatos kas penkios minutės ėmė vaikščioti į tualetą ir nuotaika visai subjuro. Reikėjo skubiai kažką daryti. Prisiminė, kad iš vakaro buvo penktadienis, taigi į darbą keltis nereikės, galės miegoti iki pietų ir dėl nieko nesukti galvos. Miegoti..? Visa problema tame ir yra, kad nesimiega. Taigi…
Taigi, Slunkius vis dėlto kai ką sugalvojo. Jis prisiminė, kad jau kokį šimtą metų nebuvo išėjęs pasivaikščioti po miestą. Jis apsirengė, susirado piniginę, patikrino, ar joje dar ko esama, ir jau ruošėsi išeiti, bet prisėdo ant batų spintelės šiek tiek pamąstyti. Nežinia, kodėl jis niekaip nesiryžo išeiti pro duris.  Čia jį ir surado moteris. Slunkius iš pradžių jos net nepastebėjo – taip buvo susimąstes, o kai pastebėjo, bėgti jau buvo per vėlu. Suprato, kad ji norės viską žinoti, gal net eis kartu, todėl suvaidino, kad ką tik grįžo. Nuo to, žinoma, niekas nepasikeitė. Ji vistiek norėjo viską žinoti. Ir čia Slunkius sumetė, kad pakliuvo į bėdą. Kaip gi dabar jai viską paaiškinti?.. Jeigu papasakos viską, kaip yra, tai jinai tikrai nepatikės – per daug protinga. O meluoti neužteko fantazijos. Slunkius žiūrėjo į savo moterį išpūtęs akis ir tylėjo. Niekas nelindo galvon. Moteris ėmė galvoti, kad Slunkius neteko sveiko proto, arba kad jį kažkas siaubingai išgąsdino gatvėje, arba kad jis sulaukė grasinančio skambučio, arba jis nusprendė ją palikti… Greičiausiai taip ir buvo: jam paskambino Blogas Žmogus ir pagrasino sunaikinti jo šeimą; Slunkius, norėdamas apsaugoti savo moterį, nusprendė ją palikti ir išėjo iš namų;  gatvėje jį kažkas netikėtai išgąsdino, ir štai Slunkius neteko sveiko proto. Kai moteris suvokė visą situacijos baisumą, jai baisiai pagailo savęs. Kaip gi dabar reikės gyventi su pamišusiu vyru? Ką pasakys giminės ir draugai? Palikti jo tokio negalima, nes juk ji pačiam ponui Dievui prisiekė mylėti savo vyrą laimėje ir nelaimėje, kad ir kokios psichinės būsenos jis būtų. Galų gale, juk jis neteko proto tik todėl, kad norėjo ją, savo moterį, apsaugoti nuo Blogo Žmogaus. Pagailo jai ir Slunkiaus. Kaip gi jis dabar galės normaliai gyventi? Ką jis pasakys giminėms ir draugams? Jam turbūt bus labai gėda dėl savo beprotybės…
Kol moteris mąstė apie staiga apsivertusį gyvenimą, Slunkius nusirengė ir nuėjo į virtuvę. Užsikaitė arbatos, nors visai jos nenorėjo. Atsisėdo prie lango ir įsispoksojo į priešais stovintį daugiaaukštį. Jau buvo pradėję švisti, bet vistiek atrodė, kad lauke labai šalta. Priešais balkone stovėjo kita moteris vienais naktiniais marškiniais ir rūkė. “Kaip ir nešalta? ” - pamanė Slunkius. Jei būtų suskubęs išeiti, kol jo neužtiko jo moteris, butų nuėjęs pas tą kitą moterį, kuri vienais naktiniais marškiniais rūkė balkone (VNMRB). Būtų paskolinęs jai savo striukę, kol jinai parūkys, o paskui su ja išgėręs arbatos. Gal net pats būtų užsinorėjęs rūkyti…
O VNMRB buvo tikrai miela moteris. Kiek Slunkius galėjo pasikliauti savo regėjimu, jinai buvo dailiai sudėta. Bet ne tai svarbiausia. Ji turėjo kažką tokio, kas traukė akį, ir vertė Slunkių apie ją galvoti kaip apie kilnios širdies damą. Tokioms moterims reikia kasdien dovanoti gėles, sakyti subtilius komplimentus, ir turėti galvoje, kad seksas įmanomas tik po vestuvių, išskyrus tuos atvejus, kai jos būna labai nusivylę gyvenimu ir jau nieko iš jo nebelaukia.  VNMRB tikriausiai dar nespėjo nusivilti gyvenimu, ir vistik ji atrodė liūdna. Moterys rūko tik, kai joms labai gera arba negera.  Tik tada cigaretė jų rankose atrodo gražiai. Kai rūkymas joms tampa įpročiu, žavesys pradingsta ir lieka tik blogas kvapas iš burnos. Anksčiau ir Slunkiaus moteris gražiai rūkė, bet paskui nustojo, nes Slunkius išsikėlė miegoti ant grindų. Norėdama susigražinti jį į lovą, paskutinę dieną ji surūkė du pakelius cigarečių, kruopščiai išsivalė dantis ir nuo to laiko į tabako skyrių nebeužsuka. Slunkius grįžo tik po mėnesio, ir jinai nusprendė, kad lygiai tiek prireikė, kad pradingtų į jos odą įsigėręs nikotino kvapas. O iš tiesų Slunkiui tiesiog nusibodo miegoti vienam. Kaip ten bebūtų, naktinis gyvenimas ir vėl sugrįžo į senas vėžias. Pora savaičių po to Slunkius netgi buvo iš naujo įsimylėjęs, bet paskui viskas nurimo ir pasimiršo.
Į virtuvę įėjo moteris, pamatė rūkantį Slunkių ir mintyse padėjo parašą ant ligos diagnozės. Ji atsisėdo šalia ir taip pat užsirūkė. Paskui susivokė, ką daranti, ir užgesino iki pusės nurūkytą cigaretę. “Rūkyk, rūkyk” – tarė Slunkius ir vėl nusisuko į langą. Moteris iš nevilties pravirko. Atsistojo užsiplikyti arbatos, bet arbatinuke vanduo jau seniai buvo išgaravęs ir teko viską pradėti nuo pradžių. Per tą laiką Slunkius daugiau nieko nepasakė.
Aušo diena. Slunkius vis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į VNMRB balkoną. Kilnios širdies dama jau seniai buvo dingusi, bet jis vis dar apie ją galvojo. Tiek galvodamas, jisai spėjo tris kartus mintyse nugyventi jos gyvenimą skirtingais variantais. Bet nei vienas jam nepasirodė pakankamai geras, todėl jis ėmė gyventi ketvirtą kartą.
Moteris tuo tarpu jau buvo nusiraminusi ir dabar mokėsi gyventi su pamišusiu vyru. Kol kas nusprendė nieko nesakyti giminėms ir draugams, kol tai nepasidarys neišvengiama.