sunkiai, bet iki 4 prasmilko.
dykumos man asmeniškai labiau,
tvanka alsuodamas tiesiog trauki giltinės dalgį sau per gerklę...
saule - ugamanisj! - kaip rusai pasakytų.
pirma strofa man visiškai neskamba dėl skaidymo
paskutiniosios eilutės labai nusveria pirmą
(kažkaip sukeisti vietomis, padėlioti, kad liktų
prasminiai akcentai, kuriuos, spėju, norėjai sudėti
išskirdamas saulę)
antra strofa man tobula.
reziumuojant:
gražūs įvaizdžiai, metaforos,
tikra nuotaika,
dar galvoju, kaip su pabaiga, nežinau,
bet apskritai - patiko.
o man Saule, nurimk labai patiko.
ką aš čia - visas eilėraštis :)
saulė įrėmina. kiek laiko trunka vyksmas nuo stepių saulė iki saule, nurimk? gal akimirksnį (kiek laiko reikia pastebėti tolstantį karavaną (kuriame trūksta vieno žmogaus??) ir iškvėpti?) o gal kur kas ilgiau? žmogui, likusiam vienam prieš saulę. ir tas laikas - vargeli, kaip ryškiai - mirties ženklais apdėliotas. aitri dulksna, sporos ant sukepusių lūpų. taip sausa, taip sausa.. -- į pajuodusį krešulį. (kad bent lašą vandens - bet tik klampumas matyti: tiršta baimė, pragaišties seilės) vienas: nugara į plynę, veidu į bekrašį zenitą (išsiplėtė nerimo saulė), o gal atvirkščiai - veidu į plynę, nugara į saulę, o gal- (nors jau nebesvarbu: saule, nurimk)
karavanas nutolęs, mažutis.
stepių saulė, panoraminės plynės, bekraštis zenitas - begalinė platybė. iškvepiantis žmogus savo alsavimu tą erdvę pripildo - ar taip išeina siela? begalybę į save, į save, į save -- iki būties kaulų. saule, nurimk