Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







By Sudžiūvęs Lietus

Istorijos vartojimo instrukcija:
Prieš pradedant vartoti šią istoriją, Jūs privalote žinoti, jog bandymas identifikuoti veikėjus in real turi nepageidautiną šalutinį poveikį. Taip pat pasakojimo siužetas ir dalyviai neturi tikslo įkvėpti (ar iškvėpti) Jus atsipūtėliškam (apsipūtėliškam) gyvenimo būdui.
Pagal visas vartotojo teises ir taisykles, Jūs privalote raštiškai pasižadėti būti atsakingu vartotoju, žinančiu, ką ir kaip vartoti (istorijos sudėtines dalis aptiksite trimis eilutėmis žemiau).
Ir paskutinė vartojimo instrukcijos dalis: ši istorija (ne)nutiko man. Rašydama pirmu asmeniu noriu sudaryti efektą “iš pirmų lūpų” (šiukštu ne lytinių lūpų, baikit pošlint, blin..).Tai tiek.

Sudėtinės dalys
(super duper turbo ekstra motografo ultra siautulingai ypatingi komponentai):
1) Vargšelis Petras, vėliau tapęs surogatu ir dar didesnio pasigailėjimo verti jo vaikystės triušiukai;
2) Naktinis futbolas pagal undergroundines taisykles;
3) Narkotinės medžiagos;
4) Video instaliacijos;
5) Šiek tiek arogantiško slapukiškumo (pagal skonį);
6) NK/KLM (neatpažintas keistas/kenksmingas likimo mišinys);
7) Daug daug daug lietaus!!!!!!!

Pastaba: ši istorija sudegina tiek kalorijų, kiek surūkyti trys pakeliai malboro ultra light po “sexo pagal Dao”.


Visų pirma man derėtų papasakoti, kaip panelė, futbolą žiūrinti tik per teliką, atsidūrė gyvo, ir ne bet kokio, o undergroundinio futbolo sirgalių gretose.
Neatmenu savo pirmojo susitikimo su Petru. Tai keistas žmogus – gali mėnesių mėnesiams pradingti, o vėliau išdygt lyg daigas po lietaus ir pasiūlyt kokią nesąmonę. Žinoma, pakeliui į tą nesąmonę (šiuo atveju fūlią), Petras aikštingomis intonacijomis ir beribiu žviegimu ilgai bei smulkmeniškai pasakos kokią dar didesnę nesąmonę (tąkart aktualija tapo vaikystės prisiminimas apie kaime auginamus triušiukus).
Kai mes jau sukome link futbolo aikštės, o jo pasakojimas kaip visada it vijurkas sukosi būtinai graudžion pabaigon (kaip močiutė paskersdavo triušiukus ir suokdavo, jog “tai tikrai ne tavo mylimiausias triušiukas, Piotrekai", o jam užklausus, kur jo kiškis Čikis arba koks nors Pikis, klastinga babuška piktdžiugiškai auksine šypsena atkirsdavo: “Tu kątik jį suvalgei!”. Kai Petras vienoms Kalėdoms gavo balto triušio kailinaičius ir kepurę “su ausim” (mat buvo deficitiniai laikai), nustojo tikėt Kalėdų seniu ir tapo vegetaru “iki grabo lentos”)…
Taigi, kai patamsy sukome į aikštę link besiburiuojančios ryškių žmonių minios, as jam priminiau, kad pakeliui jis žadėjo paaiškinti, KAS yra tas mistiškasis undergroundinis futbolas. Petras skausmingai sugestikuliavo rankomis: “Bet gi triušiukai…!!!” (kągi, triušiukai tai triušiukai. Viską teks pamatyt savomis akimis – stebeilysiu išvertus akis iš orbitų it katė tamsoje).
Ne, jis nesiklauso. Petras niekada nesiklauso. Tiesiog jis tas, šalia kurio gali klausytis savęs (ilgainiui jo verkšlenantys marazmai vistiek atsibosta, grimsti į savas fantazijas, kartkartėm mechaniškai it pritardamas palinkčioji galva).
Jei trokštate geriau įsivaizduoti, kas per individas buvo Petras, kaip analogą jam galiu priminti Ričardą iš “Heroino” – besišypsantį kažkur prie sienos boluojančiam šaldytuvui, išsipiešusiam ant sportbačių ramunes ir tikinčiam, jog sexas kenkia sveikatai.
Tik Petras buvo velnioniškai vienišesnis, depresuotas ir dėl to, dievaži, laimingas žmogus. Kaip kad Nulėpausis iš “Mikės Pūkuotuko”.

Savo babuškos (turinčios čigonų kraujo) žiguliuką jis vairavo labai prastai (vėliau jis nusipirks prakeiktą dviratį), teisių neišlaikė mažiausiai aštuonis kartus ir labai įsižeisdavo, kai kasnors atsisakydavo su juo važiuoti saugumo sumetimais. Ech, bet į futbolą pėsčiomis ėjome toli gražu ne dėl to – iš gailesčio Petrui aš ne tik vaidindavau, jog nebijau kartu važiuoti, bet dar ir pastumdavau, kai įklimpdavom į kokią kempsynę. Tiesiog, kaip vėliau paaiškėjo, pagrindinės naktinio futbolo taisyklės yra atsitrenkti į aikštę pėsti (kad ir kur begyventum?), būtinai naktį ir būtinių būtiniausiai virš makaulės besitvenkiant lietui.
Kad patekau į savą vietą, supratau jau tada, kai pamačiau kamuolį, aprengtą fosforiniu laiveliu (kažkodėl su rūtų vainikėliu), čiuožiantį per purvą bei balas ir spardomą žole aprūkusių ir hašišo saldainių apsiėdusių ekscentriškų žmogystų. Futbolo aikštelės švietėju dirbo toks jaunas čiudnas bičiukas, pravarde Dzirnavieks (latviškai – malūnininkas), kuris teismų slenksčius mynė beveik kaip darbo, mat jam nuolat neįtikdavo jo špyginio dydžio įkyrų šunpalaikį bandęs nunuodyt kaimynas. Tuo tarpu pie kitus “futbolininkus” užsiminsiu kiek vėliau.

Lijo vis smarkiau. Vis smarkiau dejavo ir Petras (vis dar dėl triušiukų?). Cigaretės skėtėsi ir šiko tabaku nuo drėgmės, neįmanoma buvo net prisidegti. Lietus mutavo į audrą, purvinų juoke aidinčių žmonių minia ėmė trauktis. Dievaži, dabar nei vienas nepasakytų, kiek futbolo kėlinių buvo ir kas laimėjo.
“Ką gi, eime ir mes” – gūžtelėjo smulkiais pečiais Petras, suplodamas delnu per varvantį raudonais plaukų dažais mano pakaušį.

Nežinau, kieno tai buvo kotedžas, nes visi keturiasdešimt žmonių čia jautėsi kaip namie. Oficialiai aš nepažinojau nei vieno – čia nereikėjo vardų, metų, vizitinių kortelių ar apsikeitimų telefono numeriais. Arba tu čia esi, aba ne. Vienas iš dviejų.
Vienas vyrukas, turbūt baigęs kokią režisūrą ar scenografiją, buvo trenktas (žaibo) ir pramintas KopėČia. Mat jis kadaise po vieno iš futbolo turnyrų įkopė į medį pranešti žinią apie savo pergalę ir gavo kiek kitokią žinią, po kurios iki šiol kartoja, kad turi antgamtinių galių ir tapo pagonimi. Taip pat verta paminėti, jog buvo nemažai įsimylėjusių homosexualų porelių, kraipančių klubus it manekenės ir tik pora moteriškos lyties atstovių. Viena iš jų buvo smulkutė kinė, kalbanti tik rusiškai (susišnekėti mums nepavyko, nes rusiškai moku tik tobulai pasiųsti nachui). Kita nuolat virė makaronus (tada nė nepagalvojau, kad makaronus ji virs ir virs ištisą savaitę), o pasiteiravus, ar nereik pagalbos, ji žiūrėdavo nesveikai (sektantiškai) degančiu žvilgsniu ir sakydavo, kad eitume linksmintis. O mes linksminomės, oi linksminomės… Ką reiškia vien jau tai, kad ant kotedžo kiemo tvorelės vietoj užrašo “piktas šuo” buvo fluxišku stiliumi užrašyta “Euforijos Namai”! Kai nelydavo, kieme oriai ir tingiai vaikštinėdavo it apsipūtusi katė, kuriai nuolat taikiausi užrišti kaspinėlį ant uodegos, bet taip ir nepavyko. Ant vienos iš neišsiskiriančių kotedžiuko sienų it prilipus sniego gniūžtė tupėjo stilingas grafitonas prevencine tema – prieš karą. Ir už taiką. Vienintelis dalykas, ko man trūko kieme – kokio nors ružavo manekeno prie vartų – ala šventas Petras prie Rojaus. Būtų gerai su tamsiais akiniais, pypke ir pasirėmęs ant kelio ženklo, ką, ne?

Viduje vyko smagi marmalynė – vyrukas per trisdešimt, vardu Jurgis, šoko stripbaletą ir rėkė “O jūs, vaikai, taip darykit, kaip Jurgelis daro”. Ir iš tiesų, galiausiai nusimetėm lietumi it klijais priplotus prie kūno rūbus, juos pakeisdami vis dar nežinomo kotedžo savininko “maikėm” ir “bliuzonais”. Aš buvau aprėdyta dydžio sulig bulvių maišu megztiniu, ant kurio buvo nuo skalbimo suskirdusi aplikacija: dėdė McDonald’as, krūtimi maitinantis kūdikėlį. Ir užrašas “Chemical mother”.
Turėčiau paminėti dar ir tai, kad į akį man krito Cinikas, su kuriuo nuolat keldavome buitinius konfliktus dėl paskutinio saldainio ir kuris nuolat nupirkdavo batonų su razinomis (nes žinojo, kad tokių nevalgau). Jis dvylika metų grojo gitara ir tik pateisino mano pačios susikurtą mitą, jog muzikantai gerai patenkina pirštais. Smagiausia būdavo tai, kad jis užsisodindavo mane ant savo motorolerio ir visada pristabdydavo prie degalinių: “Varom išgert benzo?”. Jis nieko apie mane nežinojo lygiai taip pat, kaip aš apie jį, bet garantuoju – jis buvo maždaug dvidešimt šešerių avinas, baigęs kokią muzikos akademiją ir nusikirpęs labai trumpai tik tam, kad gatvėjė atrodytų deviantiškesnis ir visiškai nerespektabilus, kaip mėgdavo sakyti.
Nežinau, kelintą dieną ta keistoji virėja mus šėrė makaronais, kelintą dieną mes vis “žadėjome” gerti benzą (o po to susišaudyti, kad užsidegtume;) ir nežinau, keliną dieną pastebėjome, kad Petras dingęs. “Jam čia buvo per gera, per idiliška, per smagu ir jis neištvėrė” – dingtelėjo man, pripratusiai prie jo pokštų. Makaronų manijakė dar keistai pridūrė, kad srėbdamas paskutinę šio įgrysusio patiekalo lėkštę jis užsiminė pirkti dviratį ir juo pasiekti Palangoje gyvenančią triušių žudikę bei “išlaisvinti visus triušiukus” (jam atrodė, kad Euforijos Namų katei trūksta draugų)…
Mums irgi atsibodo malti tą patį šūdą – niekam “nereikėjo” į darbus, švietimo įstaigas ir panašiai, niekas nekreipė dėmesio į nuo sms’ų pampstančius mobiliakus…Atrodo, čia nebuvo trukdžių euforijai. Susigalvojom naują šūdmalystės formą – kiekvienas gavome po porą laisvų nuo euforijos dienų (skamba neįtikėtinai) su tikslu per jas sukurti video instaliacijas. Sukurti atskirai. Ir grįžti parodyti (kotedže buvo neblogas “philips” namų kinas).

Vienas mano pažįstamas buvo kątik atsigavęs po autoavarijos Lenkijoje (važiavo žiemą slidinėt ir prisislidinėjo ne ten, kur reikia). Kaip tik jo tėvukai sūnaus reabilitacijai paskolino vilą Palangoje, esančią apie 50 metrų nuo jūros kranto. Ką gi, tereikėjo daugiau chebrytės, transporto priemonių, narkotikų bei filmavimo kameros. Važiavome dvejomis drugs’ų mašinomis (tai tokios bumsinčios nuo lievo muzono mašinytės, vairuojamos dilerių. “Bardačiokuose”, po sėdynėm ir net peleninėse būtinai turi būt užkišta kokių nors narkotinių medžiagų…). Maniau, kad prabangioje viloje ant jūros kranto, tarp ne itin intelektualių, bet pavojingų žmonių bus įdomių vaizdelių, iš kurių pavyks sulipdyti šiokią tokią video instaliaciją. Tiesiog neturėjau ūpo filmuoti iš lietvamzdžio gimdos lendančių lašelių ar panašaus briedo – norėjau šio to agresyvaus ir gal kiek sukrečiančio šitą euforišką kasdienybę.
Taigi, aštuonių išpindėjusių ir narkotikų apsirijusių žmogystų tarpe man pavyko užfiksuoti gana neblogų vaizdelių: visą naktį “rakom” stovintį ir lojantį ant baliavojančios chebrytės dilerį (vėliau seka vaizdas, kaip jis riebiai apsitaško krauju gavęs į snukį iš 48 numerio avalynės ir visiškai nesupyksta); fifišką panelę, besisukančią aplink stulpą ir rėkiančią rusišku akcentu “pa-si-tūūūū-sin-kyyy-mmm”; besifechtuojančią su žaliais šašlykais ant iešmų porą; atvažiavusius mūsų raminti mentus (visi apsimeta, kad nieko nėra, viloj užgesinamos šviesos ir filmavimo kameroj užfiksuota tik isteriškai besijuokianti tamsa); taip pat neblogas epizodas, kaip vienas iš mūsų, pravarde Svirplys, apsivalgęs kaliosų gąsdina pajūrio žvejus, o vėliau žaidžia gaudynes kapinėse ir tt, ir tt.
Labai daug nuostolių nebuvo, išskyrus susprogusią vandens lovą (užfiksavau ir patį bliuškimo momentą – įspūdingas vaizdelis, bet iki šiol nesuprantu, kaip reikėjo sugebėt tai padaryt).

Grįžau persismelkusi “griaznų” žmonių gyvenimais, todėl net neužsukau namo (vistiek ten nieks nelaukė, tėvai buvo išvykę dviems mėnesiams, mamos gėlės seniai nudžiūvusios, katė pasimirojus – net pašert nėr ką) ir pakylėta gresiančios euforijos skridau tiesiai į Euforijos Namus. Čyzus kraiz, kaip dabar pamenu, laukė įspūdingas įrašų peržiūrinėjimas. Buvo gera vėl pamatyt tą minią keistuolių ir savo Ciniką, kuris mūsų dviejų realybėje net neturėjo vardo. Kaip ir aš.  Petras dar nebuvo grįžęs drauge su triušiukais, todėl pagalvojom pradėti be jo – net Senis Šaltis nežino, kada jis grįš. Įsitaisėme kampe, atėjo metas peržiopsot ir mano videoinstaliaciją. Visi klausė: “Na, Ryža, ko prikūrei, a?”. Tas penkiolika minučių sumaišties pavadinau “Spasibo za reabilitaciju” (slidininko garbei). Kamera sukosi ratu, kartais tiesiog pasikabindavau ją ant kaklo ir bėgdavau – ji tabaluodavo į visas puses, kartais objektyvan pagaudama raudonų batų galus. Kai “pribėgdavau” kokį įdomesnį reginį su siužetu, filmuodavau kontrastingai lėtai. Nea, mano darbas nebuvo geriausias ar originaliausias (turėkite omenyje, kad toje šaikoje buvo šio meno profesionalų, o aš buvau pirmakartė mėgėja). Mano darbas buvo liūdniausias. Jis gniaužė gerklėj gumulą, kurio fiziologiškai nėra. Sustabdėm įrašą toj vietoj, kur vyko gaudynės kapinėse. Naujas antkapis, sudarantis “bile kokio” įspūdį. Ir Petro vardas. Net pavardė. Ir net gimimo metai! Ir net dirbtinės rožės…
Iš siaubo pastėrusiomis akimis varėm izdevoną: “Mūsų Petro pavardė negalėjo būt tokia absurdiška, jis būtų ją pasikeitęs!”; “Ja toža taip manau. Ir visų pirma jis turėjo būt kremuotas, o antra – niekas nedrįstų iškalt ant pilko akmens “Tragiškai žuvęs Petras (…)”.

Čyzus kraiz, tas supistas pilkas akmuo teigė, kad tam išbalusiam aukštam žmogiūkščiui buvo dvidešimt devyneri.
Mes nebežiūrėjom “Spasibo za reabilitaciju” pabaigos, kur viską ištaško sprogstanti lova. Tiesiog kaukėm prie Ciniko “leptopo”, skaitydami internetinio laikraščio kriminalus su antraštėm “Išsiblaškęs dviratininkas tragiškai žuvo pakeliui į pajūrį”. Netgi matėm nufotkintą sumaitotą jo dviratį.

Cinikas užsisodino mane ant motorolerio ir mes nučiuožėm pas kažkokią jo draugę dizaineriūkštę, kurios, atvirai kalbant, per užtinimą aš nemačiau. Cinikas neverkė. Apskritai jo mina niekad nesikeisdavo - ciniška iki užkietėjimo ir tiek.
Į Euforijos Namus grįžom tryse - Cinikas, aš ir manekenas, kurį vėliau nudažėm ružavai, uždėjom tamsius akinius (amžinąjį atilsį Petras sakydavo, kad ištiesų Rojuj yra tamsu), pasodinom kieme ir užrašėm “Šventas Petras prie Rojaus vartų. Ps. Petrai, ko nesakei, kad tavo pavardė tokia lieva?”.

Čyzus kraiz, o juk mes niekad ir neklausėm. Norėjau apspjauti tą eilutę, bet tingioji katė, kuriai taip trūko draugų triušiukų, romi sėdėjo šventam Petrui ant kelių ir reikšmingai, lyg užhipnotizuota, tylėjo. Dabar būčiau lengvai užrišus jai kaspinėlį ant uodegos, bet galvoje šmėžavo tik gedulo “bantai”.
Mes nebuvome geri, o ką jau kalbėti, kad draugai. Tapom tokiais entuziazmo impotentais, jog rankos nekilo net “išlaisvinti triušiukų”  ar perlaidoti šitą vienatvės karalių Petrą, tinkamai jį kremuojant ir užrašant tinkamą frazę ant urnos.

Grįžau namo. Iš dalies čia buvo dar slogiau – negalėjau pakaukti į makaronų puodą ar Petro surogatui ant kelių. Ir nieks nesiūlė išgert benzino. Gavau pasiūlymą važiuoti pagyventi Londonan, pas pinigingą ir dievobamingą kretinę, “philips” įkūrėjo anūkę. Juk Lietuvoje jau nelijo, o man velniškai reikėjo lietaus. Ne, ne lietaus. Undergoundinio futbolo per lietų. Žinojau, kad jo ten nebus. Ir nors esu jauna, bet ne naivi – jo TOKIO nebebus niekur.

Susikroviau užgyventus daiktelius – vienas mini čemodanas ir kuprinė. Įsikandau lėktuvo bilietą ir pasą į dantis. Oro uoste pamačiau Ciniką, daiktų kiekiu primenantį taborą (kiek spėjau nugirsti, į Amsterdamą jis gabeno net savo žaliajį motorolerį). Tik vietoj tuzino vaikų buvo vienas turbūt nė metukų neturintis pampersuotas pyplys.  Ta pačia užkietėjusia ciniška mina jis šaukė sūnų “Piotreku”.


Ps. Kai grįžau į Lietuvą ir rengiau sutiktuves viename iš kabakėlių, paaiškėjo, kad ten diskotekų apšvietėju įsidarbino Dzirnavieks, o susišildęs vietelę ten pat virėja įdarbino ir tą keistąją makaronų manijakę (pasirodo, vėliau jie net susituokė). Dzirnavieks man papasakojo, jog Cinikas išnuomavo savo kotedžą (tai pasirodo, savininku buvo jis?) kažkokiems amerikos lietuviams, šventą Petrą paslėpęs podvale. Dar jis paminėjo tai, kad mažasis Piotrekas – Ciniko įsūnis. Ką jie veiks Amsterdame – nieks nežino, nes nieks nežinojo net to, kad jie išdulkėjo būtent ten. Dzirnavieks pasididžiavo laimėjęs teismą prieš kaimyną ir prisiteisęs moralinę kompensaciją bei lyg tarp kitko pasiūlė man paauginti Ciniko katę, mat ji nesutaria su špyginiu jo šuniuku.
2003-05-01 19:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 28 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-04 00:15
bjorn
apimtis..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-09-22 01:02
Mastermind Hazord
superinis kūrinys!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-08-04 14:20
morku sultys
originalu ir.. ..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-21 19:17
Darius 30
Crazy, bet super gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-27 11:11
KazkasCiaNeTaip
dekui, ryykste, kad nenuplakei..;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-26 20:42
ryykste
ups..."triusiuku" norejau parasyt :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-26 20:40
ryykste
kazkaip sunku net komentara koki parasyt... Esu suzaveta kuriniu. Ir...gaila Petro :'( Tikiuosi, rojuj kad ir per tamsa, bet matysis daug laisveje lakstanciu triuriuku :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-13 14:05
KazkasCiaNeTaip
videoinstaliaciju konkursas be laureatu...
ir visgi - turbut laimejo Petras, mirdamas pakeliui i vaikystes tiksla.
o gal Cinikas, nesikeiciancia veido mina?
nea, laimejome mes visi, protestuojantys pries beprotisku tempu lekiancio gyvenimo akimirkas ir galiausiai pasidave tam retai isvengiamam greiciui. nesvarbu, ar dviracio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-12 19:03
Kirvoboica
Videoinstaliacijų konkursas,.. ir šiaip akimirkos iš beprotišku tempu lekiančio gyvenimo patiko... (amžiną atilsį Petrui)
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-08 19:00
KazkasCiaNeTaip
nu, jei net Jezus ir Marija skaite, tai as pagirta tarp rasyku:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-08 10:00
pirmyn atgal
Jėzaumarija!!! Taigi čia tobulas kūrinys!! TOBULAS!! TOBULAS!! TOBULAS!! TOBULAS!! TOBULAS!! TOBULAS!! AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-01 23:12
KazkasCiaNeTaip
ajibaaaaaaat, pitaka gavau :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-01 21:00
KazkasCiaNeTaip
to Pamiselio Akys: dekui dekui uz cenzura... jei adminai netinges perskaityt, gales iscenzuruot. bet tai jau nebebutu originalas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-01 19:50
lioo
Ištrauka iš rasyk.kitok.lt taisyklių:

Rašant reikia:
<...>
nerašyti keiksmažodžių
<...>

P.s. geri nuotykiai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-01 19:48
482
482
dzhyzas..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą