Kur tu, mano mažyte Kleopatra?
Kur šnara tavo plono šilko skraistė?
Kur tavo laibų kojų lėti žingsniai
barsto skausmu išmintas pėdas?
Paklydusios tarp Romos ir Egipto,
tos pač ios žvaigždės raižo dangų.
Tos pačios pranašauja mūsų lemtį.
Bet kas žemiau, deja, neatpažintum.
Miegok, mažyte mano juodaplauke
kol Nilas teka per dykumų aistras.
Tęsk savo gilų miegą ir sapnuok
kad tavo žvilgsnis vis dar valdo.