Užnuodyti atodūsiai atklys
pro aptrupėjusią raudonų plytų
sieną. Langų juoduos akivaruos
dar mėlynuoja žydros hiacintų
sielos. Į dangų besistiepiantys
žiedai neatmena dar neseniai
baltavusios žiemos juodoj nakty,
kai kambario blausioj migloj
nuo veido grimą nuvalei,
ėmė švist skaidri, peršviečiama
žydra oda, įkalinta už lango stiklo,
lyg į paveikslą ką tik nutapytą
įspausta. Jame lyg šiol dar mėlynuoja
sustingę žydros hiacintų sielos.
II
Primadona, pribuvėja
tarp griuvėsių siaučiant vėjui
ieškai gimstančių gyvybių,
o keliu link kapinių eis
juoda procesija žmonių.
Duslios raudos virš sniegynų,
virš ruduojančių eglynų.
Primadona ieškai ko,
skęsti ir degi kažkuo.
Jau praradus aureolę,
jau palaidojus šventumą,
toks išbalęs tavo veidas,
tos užgesę tavo akys,
buvęs grožis vien skeletas
tik širdy dar mėlynuoja
žydros hiacintų sielos.