Boom

Nežinojimas siekia paklydusį plentą
priglaudžiantį svajingus keleivius
be poreikio bet su troškimu
tiesiančius ranką praleistom galimybėm
Tušti laukai pilni žemių
neįdirbti ir užmirštai nualinti
plento apylinkėm pudruoja nosytę
pilkos spalvos nuovargio pudra

Nieko keisto jog artojai čia nekelia kojos
nei savo kasamųjų nei kastuvų
kas gi nori kasti sau duobę

***

Vieną ar kitą paveža
iki artimiausios stotelės už
šimto ar mažiau laimės sekundžių
Minties šuolis pro iškreiptą
akies vyzdį ar
netikra kelionė į ten kur sugrįžti
Pro stiklą visa liejas
riedant dideliu vilties greičiu
it šviesa
vizijos
apie kvapnų dirvoną užspaudžia nosį
niekam nesmirdint leidi sau sustot
nes nieko lyg nepametei

Sustoji vos akimirkai
trumpam
laiko sprintui kurį jis
visad laimi rungtynėse su tavimi
Tuščiose rankose nyksta
likimo linija vaikystės džiaugsmas
statant fortus
Nemoki slėptis
Ratu į praeitį pasaitėlio keliu
Pametei

***

Nežinojimas siekia paklydusį plentą
juo dar teka impulsai į kiekvieno gyvenimą
juo dar nukeliausi prie upės ar skardžio
juo dar rieda prisiminimai ir jį dar prisimena
kol tik siekia ---

***

- Kur dingo plentas?!
- Nežinau

Tušti veidai po laukus
pametę mažyčius veidrodėlius
laimingai klaidžioja be tikslo
jų rankos lygios it
aštraus stiklo viršūnė
o  burnos pamiršusios žodį -
radau

Žiūri - nematai nieko -
Laimingi - nieko nežinantys