Šuva

Šuns balsas – skardus. Bet loja jis tik reikalui esant. Tada pakasai paausį, patapšnoji per krūtinę ir paliepi atnešt šlepetes...
... jis atnešė šlepetes, nuavė batus. Klūpėjo ant vieno kelio, visai kaip tądien, kai pasipiršo.
Sutikau tik ketvirtąjį kartą, vis tikėjausi rasti geresnį. Kai sulaukiau trisdešimt vienerių trauktis nebuvo kur. Paėmiau tai, kas liko.
Kartu esame jau septinti metai. Vaikų neturime, baiminausi, jog atžalos paveldės tėvo bruožus. Tiesą sakant niekada jo nemylėjau...
Susipažinome kaimo šokiuose, jį sužavėjo mano komunikabilumas, kai rūkydama prie įėjimo pasiūliau jam degtukus. Mat savų jis neturėjo... Trypčiojo sniegą, dantyse įsikandęs nepridegtą suktinę.
Pradžioje viskas ėjo lyg sviestu patepta. Abu buvo studentai. Jis turėjo automobilį, tėvai kas mėnesį siųsdavo pinigų, draugavome ir vargo nematėm... Kol kartą, sėdint ant bendrabučio laiptų, jis neprisipažino, jog myli. Taip ir pamenu, kai atsistojau nuo jo kelių ir nieko nesakius užlipau į savo kambarį.
Skambino, laukdavo po paskaitų, sekiojo, kol pagailėjau.
Vis dar gailiuosi... praėjus aštuoniolikai metų.
Jis nuostabus žmogus. Mokslų daktaras. Visus uždirbtus pinigus atiduoda man. Stengiasi, kad nesijausčiau vieniša... net supažindino su jaunu kolega Remigijum. Dabar Remigijus kasdien dirba mūsų bibliotekoje, rašo tiriamąjį darbą... Na bent jau taip meluojame vyrui.
Esu patenkinta, vidutinio amžiaus, laimingai ištekėjusi moteris.
Remigijus prasitarė norintis sūnaus, sakiau, jog vyras taip pat būtų laimingas pratęsdamas giminę... o ir aš nebūčiau prieš turėti berniuką, žydromis akimis, plačia šypsena, aristokratiškai balta oda... visai kaip Remigijaus.
Praėjus mažiau nei metams, pagimdžiau sūnų. Viskas būtų buvę puiku, jei ne vyras įsiveržęs palaton tuo metu, kai Remigijus iš laimės bučiavo savo vaiko motiną, sulindęs jai į gerklę iki pat skrandžio. Tąkart apsiverkė ir išbėgo... Po kelių dienų grįžo pasiimti mudviejų su sūnumi. Mačiau, kaip nepatikliai jis vėpso į vaiką... Jam bededant lagaminus į bagažinę prisiglaudžiau, pasakiau, jog myliu... pirmą kartą.
Susijaudino, šypsojos, bučiavo... sakė, jog taip laukęs tų žodžių... visus aštuoniolika metų...
... šuns balsas – skardus. Bet loja jis tik reikalui esant. Tada pakasai paausį, patapšnoji per krūtinę ir paliepi atnešt šlepetes.