Vasarą pjautuvai drąsiai rėžia varpoms stiebus prie šaknų.
Tarsi kraujas, jas prakaitas aplieja.
Pjovėjai darbu jas pagerbia.
Dar savaitė.
Laukas tuščias.
Nešukuotų ražienų padrikas šlamėjimas sukuria ramybę,
Kuri persmelkia orą.
Nupurto artėjančio rudens šaltis ir susimąstai.
Vasara baigėsi.
Nerūpestingas vaikystės vėjas draiko žilus plaukus,
O laukas tuščias.
Rudenėjant ir vėl- supranti, ką šlamėjo varpos...