SOS'as

Amber

SOS


SOS!
Aš meilės skęstu audroje...
SOS!
Aš pelkėje minčių grimztu...

O gal aš pasiklydau,
Įėjusi į tamsią jausmų girią?
O gal nuo bėgių
Geležinkelio nuklydau??

Aš nežinau. Many tamsu.
Man šalta ir baisu...
O jei negrįšiu aš atgal
Į ten iš kur aš atėjau?!..

Ir taip aš vis mąstau, galvoju...
Ir kam gi čia papuoliau??
Juk aš žadėjau sau
Neišeit iš ten kur gyvenau...

Kam reikėjo tai netikrai meilei atsiduoti?
Kam reikėjo viską atiduoti?
... žinau, negrįšiu jau atgal...
bet kas gi bus vėliau?...


Toks štai dar vienas mano atradimas. Tiesa, pirmiau teko perskaityti antrą Amber kūrinį pavadinimu „tu... “, po kurio peržvelgiau visą poetės kūrinių lentyną, susidedančią iš dviejų eilėraščių, ir užkibo man tas „SOS“.
Neslėpsiu, tikėjausi po šiuo niku išvysti mūsų garsųjį solistą, nusprendusį išmėginti jėgas poezijoje, bet ir tai, ką radau buvo verta dėmesio. Taigi, Gintarė. Moteris. Keturiolika metų. Iš pradžių nusišiepiau sau vienas: „Na, kokia tu moteris, keturiolikos metų? Mergaitė. “ Bet paskui, įsiskaitęs į abu kūrinius, supratau, kad su mergyste panelė Gintarė jau atsisveikino ir gal visai neseniai, spėju per šv. Valentino dieną. Jeigu klystu, autorė mane pataisys.
Tikrai, tie vasario 14-os šventimai pasidarė labai jau realistiški, be kažkokių nuspėjamų, menamų ar į ateitį nukreiptų tikslų. Viskas vyksta čia ir dabar, be atidėliojimų ir įsipareigojimų, be užstato ir be privalomo trijų pasimatymų limito. Dar prieš kelis metus, pamenu, buvo reklamuojami tą dieną prezervatyvai, dėl to kai kas tą šventę vadino tiesiog „prezervatyvų švente“. Šiemet jau negirdžiu nieko apie „sargius“, tabletes, tad audringas tos Valentino dienos šventimas iš tikro gali turėti liūdnas pasekmes, kaip, matyt, atsitiko ir mūsų Gintarei Amber.
Neblogai tik tai, kad ji metėsi į eilėraščių rašymą, į Poeziją, taip sakant, o ne į ežerą. Turime karčios patirties ir daugiau veronikų savo tautai nelinkėtume. Čia aš kažkodėl kalbu daugiskaita, tai yra už visus, gal taip ir nevertėtų, kalbėk už save, kaip sakoma, bet labai viliuosi, kad atsiras bent trys iš tautos, galvojantys panašiai kaip aš. Tai dėkui tokiems.
Na, bet grįžkime prie to baisaus „SOS“. Mane taip ir nujungė sakyčiau tas pagalbos šauksmas ir ką daryti, aš pirmą minutę nesumečiau: ar griebtis telefono ir skambinti 911, bet tai juk ne mūsų šalies pagalbos telefonas, ar dėtis paltą ir bėgti į lauką, bet po to prisiminiau, kad po šio eilėraščio sekė kitas, vadinasi Gintarė dar gyva. Ir ne tik. Ji kuria. Tai gerai, tai jau šis tas ir gal kada nors tas suvedžiotojas, tas Valentino dienos vienadienis herojus, kazanova gailėsis, kad paliko tapusią žymia poete, įvairių konkursų ir tarptautinių lyrų laureatę „ant ledo“. Plaukus graušis, bet bus po laiko. Gal ši drama pastūmėjo į nemirtingas poezijos eiles naują žvaigždę, ko nuoširdžiai ir linkiu.
Bet prieš tai žvaigždė rašo:

„Aš meilės skęstu audroje... ”

ir daugtaškis. Daugtaškis prideda svorio, Gintarė juos gausiai naudoja, per abu eilius panaudojo jų tiek, kiek Balzakas nesudėjo į visus romanus (na, ir kvailas). Taigi, poetė skęsta (kol kas) ... audroje??? Gal audringoje meilės jūroje? Jūrai vietos eilutėje neliko, tad turime patys išsišifruoti, kas neaišku, dėl to ir daugtaškiai palikti, kad pats susidėliotum trūkstamas detales.
Po to ji grimzta į pelkę, šitą vietą galime praleisti, kaip ir kitas, kuriose ji svarsto, gal pasiklydo, gal nuo bėgių nuvažiavo. Na, iš kur mums žinoti, jei ir pati buvusi neseniai mergaitė, o nūnai jau tapusi moterimi, gerai nežino. Gal gal, mes tik sutinkame, kad visaip galėjo atsitikti, galėjo tai įvykti ir girioje, ir kažkur prie geležinkelio bėgių. Pacituosiu priminimui:

„O gal aš pasiklydau,
Įėjusi į tamsią jausmų girią?
O gal nuo bėgių
Geležinkelio nuklydau?? “

Čia turiu pastebėti naudojamas labai efektyvus ir naudingas emocinei eilėraščio būsenai paryškinti naujadaras - du klaustukai. Labai stipru.

“Aš nežinau. Many tamsu.
Man šalta ir baisu...
O jei negrįšiu aš atgal
Į ten iš kur aš atėjau?!..

Ir taip aš vis mąstau, galvoju...
Ir kam gi čia papuoliau??
Juk aš žadėjau sau
Neišeit iš ten kur gyvenau... „

Ką aš galiu pasakyti? Tai taip asmeniška ir dar tie daugtaškiai, jie taip mane paralizuojančiai veikia.
O klausimas - „kam aš čia papuoliau??“ - man kiek nesuprantamas, čia apie rašykus? Na, čia tai jau visgi geriau, manau, skųstis dėl šios kompanijos nederėtų. Visi čia tau linkės tik gero, aš pirmas. Tad būk rami, nėra čia ką mąstyti ir galvoti.

„bet kas gi bus vėliau?... ”

Ir vėliau bus tik geriau, pamatysi. Būk pasveikinta, Amber.