Kai lietus daužo lango stiklus
Ir vėjas nešioja aplink esančius daiktus,
Kai žaibas „dailina“ medžius
Ir nėra jau vilties išsigelbėt...
Staiga nukrinti kur papuola ir lauki...
Tu lauktum, bet keliesi ir vėl bėgi.
Keliesi ir bėgi, ir ieškai kažko.
Kažko, kas padėtų,
Kažko...
Ir vėl susiduri tu su audra,
Vidine audra...
Nuo kurios nepabėgsi.
O tu jau ir nebėgi...
Bet ir nelauki...
Tu gyveni. Tu jauti audrą,
Bet vistiek tikiesi saulės...
Tiki, kad kas nors tau ją atneš...
Kažkas paduos ranką ir bet kada pakels,
Nuneš ten kur audros, tik mažesnės,
Nes jų nesitikėti ir laukti vien saulės...
Ne tik beviltiška, bet dar ir kvaila...
Ir tu tai žinai.
Bet vistiek lauki...
Gal vieną dieną ir sulauksi...
Mažytės sulės - šviesos - laimės,
Kurios taip nepailsdamas visada laukei....