Buvom drauge

Nuo kalno sparčiai leidžiuos į bedugnę
Ir mano ginklas jaučia mauduly kūne.
Tavoj aky aš įžvelgiau laukymę,
Ten klaidžiojo būtis rūke.

Dabar jau tavo automatas nebegyvas,
Perkūnas šnabžda savo taisykles.
O man jau baigėsi ėjimas
Šitoj erdvėj, šitam laike.

Man šypsena sutraukė veido bruožus,
Vos lūpas praveriu -aš noriu rėkt,
Kol plyš visi atsiminimai,
Kol  gimsiu, kad ką nors mylėt.

Matau kaip iš mečetės kyla maldos,
Aš leidžiuos į bedugnę, bet matau.
Nors sprogo širdyje man mina
Aš dalį vis dar jos matau...