Pieva

Pieva, pieva, pieva, kokia tu graži!
Rytais dangus dėl tavęs pameta protą,
Bučiuoja lietum, sapnuoja viltis,
Per miegus vis kartoja: „Pievut, būk mano žmona! “.

Kyla, kyla į medį nuo juoko pūkai, juk
Ne kiekvienas žmogus į tokį aukštį papuola?
Tik medis kaip kelmas tupi piktai
Ir niekam jisai širdim nemojuoja.

Nemojuoja net sau, nei pievutei laukų,
Nors žiogelis po liepą pienę bučiuoja,
Nei vaikinui, kuris vis kartoja myliu-nemyliu
Ir įmynęs pievą laiką skaičiuoja.

Susumuota tyla ir žvaigždžių aitvarai,
Šilta naktis, lūpos, glamonės,
Už ateitį gauti laimės sparnai,
Kurie taip skandina į jojo svajonę...

Tik skęst jis bijojo... pramerkia akis:
Žiogelis liūdną dainą sau groja,
Geltonos rankos, pažvelgiąs arti, -
Pamato tik liauną pievoje kotą.