Rašyk
Eilės (72277)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







P r a k e i k t ų j ų  l a i k a s



Merė nepyko. Ji tik atrodė labai susirūpinusi, kai papasakojau apie savo atradimą. O štai po jos žodžių aš gerokai suglumau.
Keitė? Hefaisto žmona?...
Staiga pradėjau suprasti kai kuriuos Hefo poelgius, visą tą pasibaisėtiną sceną prie fleitininko skylės žemėje. Senis įnirtingai stengėsi dėl Keitės, prirakintos jo rūsyje! Tiesa, jam visada nesisekdavo ir nesėkmės turėjo tik didinti nusivylimą, kurį tada aiškiai pajutau medžiotojo balse ir povyzoje.
Tą nelemtą dieną jis tikriausiai gana smarkokai susierzino…
- Benai…- Merė palietė mano ranką. - Ką dabar darysi, Benai?
- Reikia pranešti Mončiui, - susiėmiau už galvos ir atsirėmiau į sieną. - Gana jau to, kad pilni miškai šitų zombių. Aš bijau grįžti į tuos namus vien dėl apaštalo kaimynystės.
- Benai, jeigu Hefaistas sužinos apie iškilusią grėsmę jo žmonai, jis ją gins. - Labai rimtai pasakė Merė. - Tu nematei įtūžusio senio. Jis tave nušaus!
- Visų Verdės medžiotojų gal neiššaudys? - piktokai atšoviau, tačiau Merės veido išraiška mane sulaikė nuo tolesnių žodžių. - Nejaugi tu taip manai?..
- Visi žino, kad Hefas labai mylėjo Keitę, - tyliai pasakė Merė. - Nerizikuok, Benai.
Ji bijojo. Timas taip pat žvelgė apvaliomis akimis, tarsi laukdamas kažko neįtikėtino. Atsidusau.
- Mere, suprask paprastą dalyką – visai netoli nuo šios vietos, vos už trisdešimties pėdų, po žeme sėdi apaštalas. Jau tryliktas! Kaip man jaustis tame pastate, kai pro pravirą rūsio angą girdžiu jį besikalbantį su seniu?!
- Tu nori užmušti apaštalą? - rimtai paklausė mergina.
- Ne... Pati žinai, kad negaliu.
- Tai ko tu nori, Benai? Įsiutinti senį? Jis ir taip pakankamai piktas pastarosiomis dienomis. Būk protingas... - Merė pagavo mano ranką ir suspaudė. - Niekam nė žodeliu neužsimink, jeigu nori gyventi! Dėl manęs...
Kas žino, galbūt viskas būtų pasibaigę kiek kitaip, jeigu nebūčiau paklausęs Merės. Tačiau aš paklausiau. Suspaudžiau merginos ištiestą ranką ir linktelėjau, kad tik dingtų baimė iš jos akių.
- Eime, - tyliai pakvietė Merė. - Paklosiu tau lovą.
Man žengus paskui ją, nusiraminęs Timas nuėjo užrakinti durų.
Ilgai negalėjau užmigti. Po tokių keistų šios dienos įvykių niekaip nepajėgiau sumerkti akių, o kadangi lovą Merė man paklojo savo kambaryje, nuo mano begalinio vartymosi užmigti negalėjo ir ji. Mudu kalbėjomės, guodėmės, kol galop, anksti ryte, miegas mus įveikė. Nieko nesapnavau, o ir visai nenorėjau.

---[]---

Kitą dieną į namą sugrįžau tik dėl vakar pamerktų šakų. Skubiai nusileidau į rūsį, išleidau iš kubilo vandenį, vis klausydamasis, ar neišgirsiu nesuprantamo murmesio, tada surišau šlapias šakas ir užvilkau jas kopėčiomis. Apaštalės negirdėjau. Tikriausiai ji miegojo. O gal nustebusi klausėsi, kas gi ten krebžda už sienos...
Rūsio dangtį užkroviau sunkiais daiktais, nusprendęs ten niekuomet nebenusileisti.
Matydama mano neramų blaškymąsi, Merė pasiūlė man gyventi jos namuose.
- Su sąlyga, kad tą kvepiančią lovą atsineši kartu su savimi, - pridūrė ji, šypsodamasi mieguista šypsena. Tada buvo pietų metas, lauke tvyrojo kvaišinantis karštis, dėl kurio Verdės gyventojai buvo priversti lindėti namuose, arba užsiimti vėsesniais darbais netoli upės. Deja, potencialus žvejys Verdėje tikriausiai buvau vienintelis, nes gatvelės buvo tuščios, o Hor vyninė – puspilnė. Brolių Albrechtų nesimatė, tačiau netoliese kažkokius reikalus aptarinėjo Montis, o pusė kitų lankytojų iš matymo jau buvo ne kartą matyti.
- Na, nežinau... – suabejojau aš, galvodamas apie Merės pasiūlymą. Mergina persisvėrė per barą ir čiupo mane už atlapo. Trūktelėjo į save, palinkdama artyn pati.
- Mesk iš galvos išdidumą, Benai. - Tyliai pasakė ramiu balsu. - Čia ne Londonas, kur vyrui garbė suteikti moteriai pastogę. Mes seniai nebe tie, kurie išvyko iš Anglijos ir aš visai nenoriu, kad tu suktum dėl to galvą. Manai, šituos namus pastatė mano tėvas? - Ji pažvelgė į sieną, tarsi žvilgsniu rodydama į pastatą . - Nieko panašaus, Benai. Visi mes atvykome, kai jis jau stovėjo tuščias. Mes atėjome čia gyventi lygiai taip pat, kaip tu norėjai padaryti gretimame name.
- Mere... - sumurmėjau aš, nežinodamas, ką besakyti.
- Ateinančią naktį miegosi čia, - tarė ji, tarsi tai būtų savaime suprantama. - Savo naujojoje lovoje. Ir savo žuvų gaudykles galėsi meistrauti taip pat čia...
Merė skubiai pažvelgė man per petį ir aš išgirdau, kaip trinktelėjo atvertos lauko durys. Atsisukęs pamačiau Kelį, kuris sunkia eisena nupėdino iki artimiausio tuščio stalelio ir atsisėdo. Paskui jį atėjo dar du medžiotojai. Visi trys buvo murzini nuo galvos iki kojų, o nuo jų nukeltų skrybėlių ant žemės pasipylė tumulai sausų dulkių.
Kelis grįžo iš savo žygio! Vos tik mintyse suvokiau šį faktą, vyninėje kilo šurmulys. Montis pats pirmas suskubo persėsti arčiau trijulės stalelio.
- Atleisk, aš tuoj... - sumurmėjau Merei ir pats nuėjau pasiklausyti, ką papasakos nuotykių ieškotojas, kuris Verdėje garsėjo nepaprastu atsargumu. Sugraibiau kišenėje pieštuką ir savo knygelę, pasiruošdamas užsirašyti įdomesnius faktus.
- Sveiki, - Montis padavė Keliui ranką, po to pasisveikino su kitais dviem. - Kur Akselis?
- Dieve sergėk jo sielą... - Kelis pasitaršė plaukus ir staiga subaubė per visą vyninę. - Mere! Prašau vandens!..
- Negyvas? - Montis suraukė antakius. - Kaip tai nutiko?
Nuotykių ieškotojas numojo ranka ir sunkiai nurijo seiles. Timas padėjo ant stalo didelį ąsotį su vandeniu, kurį Kelis iš karto pagriebė ir be jokių ceremonijų ištuštino pusę. Kiti du medžiotojai irgi nesivargino įsipilti. Atrodė velniškai ištroškę.
- Tikrai ne nuo karščio, - Kelis šyptelėjo puse lūpų. - Ir ne nuo apaštalų. Galima sakyti, Akseliui pavyko numirti didvyrio mirtimi.
- Apie ką tu kalbi?
- Žuvo gelbėdamas mūsų kailius, Monti! - Kelis trinktelėjo kumščiu į stalą.
Dvasininkas atsilošė ir akimirką stebėjo milžiną mąsliu žvilgsniu.
- Papasakok visą istoriją. - Paprašė.
Kelis linktelėjo ir palietė savo skrybėlę. Pirštais nubraukė susikaupusias dulkes.

- Kaip aš jau sakiau, mes buvome sugalvoję nukeliauti už kalno, paieškoti išlikusių čiabuvių. Mintį pakišo Beno papasakotas pokalbis su vienu iš apaštalų... - Kelis pažvelgė į mane ir tuoj pat dėbtelėjo į Merę, kuri taip pat klausėsi jo žodžių. Mergina nieko nepasakė.
- Vilties daug neturėjome, tačiau tikėjomės atrasti lėlininką, kuris galbūt iki šiol tebevaldo fleitininką. - Tęsė Kelis po trumpos pauzės. - Tokia va buvo kelionės idėja. Išsiklausinėjome Hefaistą, kaip saugiausiai pereiti kalnus, kur ieškoti senųjų pėdsakų ir anksti ryte iškeliavome. Turėjome pakankamai priemonių sulaikyti nors ir tris tuzinus persiutusių apaštalų, bet sunaudojome tik kokį trečdalį. Mums pasisekė. Buvau sugriautajame kaime, mačiau ir įėjimą į fleitininko irštvą... Tiesa, nusileisti neišdrįsome. Galbūt be reikalo...
Kelis vėl pagriebė ąsotį ir atsigėrė.
- Prakeiktas karštis lydėjo visą kelią atgal, - suniurzgė jis. - Tačiau kai keliavome į priekį, oras buvo pakenčiamas. Už sugriauto kaimelio radome taką miške. Hefaistas nebuvo jo minėjęs. Atrodė, kad juo gana dažnai naudojamasi. Aš pasiūliau keliauti tuo taku, niekas dėl to ir neprieštaravo. Nukeliavę apie keturias mylias į šiaurę, priėjome kažkokias... kapines galbūt... Buvo panašu į tai. Ten kažkas ant žemės supylė per keturiasdešimt kauburių ir virš jų iš sausų šakų išpynė keistus lankus. Niekas iš mūsų nežinojome, ką tai galėtų reikšti. Manėme, kad tai tikriausiai čiabuvių „kryžiai“, ar kažkas panašaus. Ir visiems atrodė keista, kad vienintelis kelias iš kapinių veda tiesiai į sunaikintą kaimą.
Jau buvo tamsu, pats laikas rengti stovyklą nakčiai, tačiau nei vienas iš mūsų nenorėjome likti prie kapų. Sugrįžome tuo pačiu taku šiek tiek atgal ir susikūrėme ugnį. Aš budėjau pirmas, kitiems liepiau miegoti, nes po tokio pasilakstymo kalnais velniškai skaudėjo kojas. Maniau, nežadinsiu nei vieno, kad mane pakeistų, nes miego visiškai nenorėjau.
Kelis sumaigė delnais skrybėlę ir niūriai pažvelgė į vieną iš bendražygių.
- Patikėsite, ar ne, bet naktį toje pusėje, kur buvo kapinės, kilo toks triukšmas, kad visiems visi miegai išsilakstė... Atrodė, tarsi būtų kažkas paleidęs pulką velnių. Aš bent šitaip iš pradžių pamaniau...
- Nori pasakyti, ten buvo vaiduokliai? - paklausė kažkuris.
- Nieko nenoriu pasakyti, - suniurzgė nepatenkintas Kelis ir klausinėjęs medžiotojas skubiai užsičiaupė, taip ir nepradėjęs antro klausimo.
- Iš pradžių taip ir pagalvojome – vaiduokliai... - Kelis vėl griebė ąsotį, bet tuoj pat ir atitraukė nuo jo rankas. - Gerokai išsigandę buvome ir nedrįsome net pajudėti, kad neišsiduotume. Laužą užpylėme žemėmis ir tupėjome ten, prie tako, klausydamiesi garsų. Tada staiga Akselis prislinko prie manęs ir pareiškė, kad garsai panašūs į čiabuvių ritualinius šūkius, kuomet jie laidoja vieną iš saviškių. Jis pasiūlė susirinkti ginklus ir pabandyti prisėlinti prie kapinių, kol jie dar nenuėjo. Norėjo juos pasekti ir pažiūrėti, kur jie visi patrauks po laidotuvių. Taip ir padarėme, kaip jis norėjo. Bent jau baimės atsikratėme, nors trumpam... Akselis buvo smarkiausias iš mūsų, galbūt todėl, kad jauniausias. Jis vedė mus, ėjo pats pirmas į tą vietą, kai staiga sustojo kaip įbestas. Maniau, kad kažką pastebėjo, tačiau jis net slėptis nemanė. Priėjau prie jo, pažvelgiau į tamsą... Iš pradžių ten nieko nepamačiau. Maniau, akys tamsoje apgaudinėja. Girdžiu triukšmą, galiu net atskirus balsus kuo puikiausiai atskirti, o nieko nematau. Norėjau arčiau prieiti, bet Akselis čiupo už rankos ir neleido. „Ką, gyventi nusibodo?! “- ėmė rėkti, rodydamas į tamsą – „Žiūrėk! “
Pasakiau, kad neturiu tokių gerų akių kaip jo, tada jis pradėjo pasakoti tai, ką matė. Pasakė, kad iš tiesų stovime visai netoli kapų, artimiausias gal už penkių žingsnių nuo Akselio buvo. Įsivaizduokite, kaip nustebau po tokių žodžių. Maniau, kad iki jų dar geras šimtas žingsnių, kad taip nieko nesimato. Paklausiau apie čiabuvius, o Akselis man apie šakas pradėjo pasakoti drebančiu balsu. Ir dar taip keistai žodžius dėliojo, kad neišlaikė man kantrybė, nors ir išsigandęs buvau. Apėjau Akselį ir priėjau prie artimiausio kapo, pasiruošęs nušauti kiekvieną, kuris ne mūsiškis. Tada ir pamačiau, į ką ten Akselis taip akis ganė. Virš kapo tos supintos šakos, kur pirmiau minėjau... jos virš to kapo labai keistai judėjo...
Kelis laikė rankose savo suglamžytą skrybėlę ir nieko nematančiomis akimis spoksojo į Mončio apdarą ties dvasininko krūtine. Visi laukė iš jo žodžių ir visų veiduose atsispindėjo nerimas ir baimė, kuriuos su žodžiais perdavė Kelis. Man taip pat pasidarė nejauku, išgirdus apie „judančias šakas“.
- Gyvenime nebuvau matęs nieko panašaus, - atsiduso Kelis. - Visas sumautas lankas iš sausų šakų, kurias dar vakaro metu buvome gerai apžiūrėję, virpėjo ir rangėsi tarsi gyvos. Atrodė, tarsi šoktų. Iš pradžių lėtai, ramiai, o protarpiais visas raizginys kad imdavo purtytis, net akimi buvo sunku pastebėti judėjimą... Jis toks staigus būdavo. Aš spoksojau į tą peklą, rodės, kojų negaliu pajudinti, kad jos mane toliau nuo tos vietos nuneštų. Klausiausi triukšmo, kuris vis dar buvo tolimas, bet... tuo metu atrodė, kad balsai sklinda giliai iš po žemės, o gal tik tos šakos šitokius garsus skleidė. Pamenu, kad po kažkiek laiko pribėgo Petersas su Rendžiu ir ištempė mane iš tos vietos.
- Sakiau gi – vaiduokliai... - pastebėjo tas pats medžiotojas, pertraukęs Kelį pirmą kartą.
- Žinai, jeigu tau už nugaros tavo bobutė su šautuvu stovėtų, tuomet aš taip pasakyčiau, - po trumpos, išprovokuotos pauzės suniurzgė Kelis. - O kas ten per velniava buvo, aš nežinau, aišku? Tik papasakojau, ką mačiau ir girdėjau!
Montis pažvelgė į medžiotoją griežtu žvilgsniu, tas kilstelėjo rankas, tarsi pasiduodamas.
- Visą naktį daugiau niekas nemiegojo. - Tęsė Kelis, kai vyninėje vėl paliko tylu. - O triukšmas ėmė slopti maždaug apie ketvirtą ryto. Mes tuo tarpu susikūrėme ugnį šiek tiek toliau, nei buvome įsikūrę pirmą kartą. Nenorėjome, kad nutiktų kas nors blogo. Iš ryto apėjome kapines  ir pradėjome ieškoti pėdsakų, kurie papasakotų mums apie nakties svečius, deja... Miškas buvo toks švarus, tarsi naujagimis vystykluose. Nė vieno pėdsako! Kapai nepaliesti, šakos savo vietose ir jos jau nebešoko jokių šokių. Tai tiek tų vaiduoklių.
Nusprendėme kopti toliau, pasiekti kalno viršūnę ir iki sutemų patekti į kitą kalno pusę. Tikėjomės surasti bent kokią čiabuvių gyvenvietę. Akselis buvo puikiausias pėdsekys iš visų, kokius tik pažinojau. Tikėjomės, bernelis aptiks ką nors, tačiau teko nusivilti. Iki pat vakaro klaidžiojome be jokio rimtesnio pėdsako. Kalno viršūnę pasiekėme, bet tada pradėjo kauptis debesys ir atsidūrėme visiškoje tamsoje. Spėjome susirasti slėptuvę nuo lietaus ir pasiruošti šiek tiek malkų, kol prasidėjo liūtis. Tupėjome ten iki pat kitos dienos popietės, laukdami pragiedrėjimo. Rendis visas pasakas pasekė, kokias tik prisiminė iš vaikystės, jau buvau sugalvojęs traukti toliau, nepaisant lietaus. Ačiū Dievui, sušlapti neprireikė. Maždaug apie ketvirtą valandą mes pasiekėme aukščiausią vietą ir, įsilipęs į medį, apžiūrėjau visą šiaurinį kalno šlaitą. Pastebėjau už kokių keturių mylių rūkstančius skystus dūmus, ten kaip tik buvo nedidelis kaimelis. Pasiekėme jį maždaug per keturias valandas. Galvojome visai nesislapstyti, įeiti į jų teritoriją atvirai, ką sėkmingai ir padarėme. Aišku, tai buvo Akselio mintis, bet ji pasiteisino, prisiekiu... Mums pasirodžius, vietiniai iš karto pasitiko mus visu būriu, kiek tik jų ten buvo... Neatrodė nei žmogėdros, nei labai priešiškai nusiteikę. Rendis mokėjo su jais kalbėti, prakalbino jų vyresnįjį. Pasakė, kad ieškome žmogaus, išmanančio burtus. O jie tikrai išmano apie burtus, nes nė vienas net nesumirksėjo po Rendžio žodžių, tarsi tas vandenėlio būtų paprašęs. Vadas iš karto pradėjo klausinėti, kam mums reikia jų šamano. Užsiminė, kad jie savo šamaną labai saugo, esą šis neturi mokinių ir vaikų. Nežinau, ką ten Rendis suskiedė jam...
Kelis pažvelgė į šalia sėdėjusį medžiotoją.
- Pasakiau, kad mums reikia prakeikti baltuosius, kurie medžioja už kalno, - burbtelėjo Rendis.
- Nereikėjo taip persistengti! - subarė Montis, nutaisęs piktoką miną.
- O ką tu būtum mano vietoje pasakęs? - abejingai gūžtelėjo pečiais medžiotojas. - Būtum matęs, kaip tai suveikė...
- Taip, tie velniai visi iki vieno pašėlo ir ėmė rėkti kažkokius šūkius. - Kelis pabandė ištiesinti skrybėlę. - Supratau tik, kad jie džiaugiasi. Iš karto panorau čiupti šautuvą ir pašventinti tą vietą, tačiau mus supo iš visų pusių. Teko džiaugtis kartu su jais... Deja, mums taip niekas ir neišsitarė apie jokį fleitininką. Jie nežinojo nieko apie tokį. Nė vienas, išskyrus jų šamaną, kuris gyvena atskirai nuo visų, oloje. Mus tenai nuvedė, kurį laiką klausėsi, kaip Rendis kabino seniui makaronus, klausinėdamas kažko apie juos pačius...
- Klausiau apie kapines, kurias matėme miške, - atsiliepė Rendis. - Senis pradėjo kažkodėl juoktis, o paskui tepasakė, kad ten palaidoti visi jų genties šamanai. Kažkokia senovinė kapavietė, jų šventa vieta. Paskui pradėjo pasakoti apie garbingiausius iš jų, kurie kažkada daugybę niekšybių baltiesiems padarė. Jis labai jais didžiavosi, o aš tik ir telaukiau, kol išsinešdins pašaliniai.
Kelis palinkčiojo galvą, bet nieko nepasakė.
- Kai tik jie išsinešdino, Akselis iš karto pasiėmė šautuvą ir nuėjo saugoti įėjimo į olą, - tęsė Rendis. - Aš iš karto paklausiau šamano, ką jis žino apie „juodą žmogų su fleita“. Štai tada ir prasidėjo visos mūsų linksmybės – senis iš karto atsitokėjo, kad mes ne dėl keršto svetimiems pas jį atėjome, o jam pačiam kailio nudirti. Pašoko ir pradėjo rėkti klausdamas, iš kur mes žinome apie „taboa-itsa“ – taip jis vadino fleitininką. Teko jį nelabai švelniai nutildyti, nes patys išsigandome, kad nesugrįžtų kiti, kurie tikriausiai sukinėjosi netoli olos. Prigrasinau, kad nudėsiu prakeiktąjį, jei nepradės kalbėti mums to, ką norime išgirsti. Jis man nusijuokė į veidą ir pasakė, kad mirti visai nebijo, kad jis ir pats gali savo noru iškeliauti. Teko iš jo ir peilį atimti, nes senis tikrai labai drąsiai jautėsi prieš atkištus šautuvus. Tiktai kai atėmėme iš jo visus jo amuletus ir ženklus, jis staiga nusileido ir nurimo. Aš jam paaiškinau, ko iš jo noriu. Papasakojau apie fleitininką, kurį jis ir pats greičiausiai gerai žinojo,  pasakiau, kad norime jį sustabdyti.
Štai šitoje vietoje šamanas vėl iš mūsų pasišaipė. Pareiškė, kad per vėlu sustabdyti fleitininką, tai visiškai neįmanoma. Kelis pačiupo jį už pakarpos ir pakratė, tačiau senis vis tiek rėkė tą patį – neįmanoma. Galiausiai jis netgi sutiko papasakoti mums, kaip tas padaras atsirado. Jis gerai žinojo, kas šiose vietose vyko prieš kelias dešimtis metų.
Po to, kai mūsiškiai iššaudė visus sunaikintojo kaimo gyventojus, liko gyva tik viena moteris, šamanė. Ji pasislėpė nuo medžiotojų ir kurį laiką gyveno toje pačioje skylėje, kur dabar lindi fleitininkas. Ji laukė ilgai, bijodama išlįsti į paviršių ir gauti kulką į kaktą. Kentė badą ir troškulį, tačiau pagaliau medžiotojai pasitraukė ir ji pajėgė iš ten išlįsti. Moteris patraukė tiesiai į tą patį kaimą, kur mes keliavome. Buvo tenykščių priimta į savo tarpą. Susitiko dabartinio šamano tėvą, jiedu susilaukė sūnaus. Tačiau moteris degte degė keršto troškimu, ją laikė netgi pamišusia ir jos prisibijojo. Ji dažnai ėjo į miškus kalbėtis su savo dievais, klausdama jų patarimų. Pernelyg dažnai. Senis pasakė, kad motina labiau mylėjo dievus, nei savo vyrą ar sūnų... Vieną vakarą ji grįžo į kaimą pasikeitusi. Pasakė, kad jai reikia keturiolikos padėjėjų, kuriuos ji norinti išsivesti į mišką. Kaimo vadas, nieko neįtardamas apie jos kėslus, pakvietė keturiolika savanorių ir ji vėl iškeliavo į miškus. Grįžo tik anksti ryte, viena. Apie ją lydėjusius vyrus daugiau niekas nieko neišgirdo. Žmonės ėmė murmėti, kad ta moteris juos suvalgė, nors ir patys taip darydavo, kai badas prispirdavo. Tačiau tuo metu bado nebuvo, todėl ir keturiolikos žmonių pradanginimas atrodė nepateisinamas. Šamanė tiesą papasakojo tik savo vyrui, o vėliau, kai ji išėjo visiems laikams, šis papasakojo ir savo sūnui.
Ji tuos žmones paaukojo. Tačiau greičiausiai ne taip, kaip mes įpratę įsivaizduoti. Jos sūnus pats nežinojo, kokius burtus naudojo motina, tačiau faktas tas, kad moteriškė viena sugebėjo įveikti trylika stiprių vyrų. Keturioliktą ji paaukojo kažkokiu „ypatingu“ būdu, padarydama iš jo „taboa-itsa“...
Rendis atsiduso ir pažvelgė į Montį pavargusiu žvilgsniu.
- Keturioliktą? - pasitikslino kažkuris. - Gal blogai išgirdai?
- Ne, išgirdau gerai. Dar pasitikslinau. Apaštalų yra trylika, ne dvylika, kaip mes manėme iki šiol.
- Tuomet kur tas tryliktas?
Rendis gūžtelėjo pečiais, kaltu žvilgsniu žvelgdamas visiems į akis. Kaip jis pažvelgė į mane, aš nejučia viduje susigūžiau.
- O ar ji nieko nepaaiškino, kaip tą padarą sustabdyti? - pasiteiravo Montis.
- Nepaaiškino. Šamanas net nenutuokė, kaip jis buvo sutvertas, nors žinojo, ką padaras sugeba. Tačiau tą patį žinome ir mes, jis nieko naujo nepapasakojo.
- Vadinasi, senoji šamanė mirusi... - sumurmėjo Montis. - Gaila...
- Ji nėra mirusi. - Papurtė galvą Rendis. - Ne, tik ne ji.
Mes pažvelgėme į jį baisiausiai nustebę.
- Betgi tu pats sakei... - suniurnėjo nustebęs dvasininkas.
- Sakiau, jog ji išėjo visiems laikams. - Rendis pasikrapštė pakaušį ir sumirksėjo paraudusiomis akimis. - Matai, senė suprato, kad iki savo gyvenimo pabaigos taip ir nesulauks, kol fleitininkas atkeršys iki galo. Ji buvo nejauna jau tada, kai užvirė visą šią košę. Šamanas papasakojo, kaip vieną vakarą motina pasiėmė jo tėvą kartu su savimi. Jiedu patraukė per miškus pas fleitininką. Kai pasiekė jo urvą, ji atsisveikino su savo vyru, išsikvietė fleitininką ir susijungė su juo. Štai taip ji užbaigė savo gyvenimą, Monti. Ji tapo tuo padaru, kad galėtų stebėti ir mėgautis savo keršto akimirkomis. Ji viena galėjo valdyti tą padarą, o dabar ji... ir yra tas padaras. Nevaldomas. Pats sau ponas...
- Ak, Rendi, - Montis papurtė galvą ir atsiduso. - Bjaurią pasaką mums pasekei.
- Tai viskas, ką galiu papasakoti, - gūžtelėjo pečiais medžiotojas. - Atleiskite.
- O Akselis? - paklausiau aš. - Kas nutiko toliau?
- A, tikrai... - vėl prabilo Kelis, kuris gurkšnojo vandenį, kol Rendis kalbėjo. - Manau, čia visi ir taip supranta, kas galėjo nutikti. Mes buvome urve prispaudę šamaną, klausėme jo pasakų, o tuo metu Akselis saugojo įėjimą. Buvome suplanavę po pokalbio tyliai dingti į mišką, net nebesirodyti kaime. Bet didžiausią kiaulę mums iškrėtė vėl būtent šamanas. Pasielgė kaip tikras savo motinos sūnus – istorijos pabaigoje, nė vienam iš mūsų nesitikint, jis staiga užklykė kažkokį šūkį. Žinoma, mes jį iš karto parbloškėme ir prisvaiginome revolverio rankena, tikėdamiesi, kad jo riksmas nieko neprisivilios. Deja, Akselis netrukus pastebėjo atskubančius ginkluotus vyrus ir ėmė šaudyti jiems virš galvų, kad išgąsdintų. Bet jie neišsigando. Tada aš nubėgau prie vaikio ir mudu pradėjome šaudyti tiesiai į juos, kad pridengtume kitų atsitraukimą. Rendis su Petersu užsilipo ant šlaito, virš urvo, pradėjo šaudyti iš ten. Aš jau atsidusau lengviau, maniau, tuoj pradingsime miške, tačiau tie žmogėdros nenustojo veržtis link mūsų. Jų buvo velniškai daug. Akselis staiga subliuvo man už nugaros ir išrovė sau iš peties trumpą strėlę. Pradėjau jam rėkti, kad bėgtų man iš paskos, tačiau jis papurtė galvą, atsisėdo ant žemės ir trumpai teištarė: „kurarė“. Supratau, kad gyventi jam liko visai mažai. Akselis gerai išmanė visokius nuodus, man taip pat dažnai pasakodavo apie juos... Atsisėdęs mostelėjo man ranka, kad bėgčiau vienas, o pats nusisuko ir ėmė šaudyti kaip išprotėjęs. Prisiekiu, kol aš pasiekiau Rendį, jis paklojo gal tuziną kanibalų. O paskutinį šūvį pasiliko sau, nes jau pabėgdamas nuo jo mačiau, kaip vaikį ima krėsti drebuliai. Štai ir beveik viskas. Mus truputį vijosi, tačiau, kai mes pasiekėme fleitininko valdas, visi iki vieno pasuko atgal.
- Sutikote apaštalus? - pasitikslino Montis.
- Taip, penkis. Hefaisto metodais sudorojome, visi gyvi liko.
- Tai ir puiku... - linktelėjo dvasininkas. Kelis taip pat palinkčiojo.
Aš pažvelgiau į Merę, kuri visą tą laiką nepasitraukė nuo baro. Ji laikė rankoje taurę, kitoje nedidelį skudurėlį. Susirūpinusi žiūrėjo į stiklą, tikriausiai matydama savo atspindį. Aš užverčiau savo knygelę ir nuėjau prie baro.
- Nesijaudink, - tyliai pasakiau jai. - Viskas, jie jau pabaigė.
- Ak, Benai... - sumurmėjo ji. - Kažkodėl atrodo, kad jie tik pradeda. Kaip maži vaikai, sukasi ir sukasi ratu...
Po šių žodžių ji numojo ranka ir nusišypsojo, padėdama taurę į vietą.

---[]---

Popietę praleidau Hor vyninės palėpėje, pindamas gaudyklę žuvims. Šį darbą paskutinį kartą dirbau būdamas gal dvylikos metų, tačiau įgūdžiai vis dar tebebuvo tokie patys. Gaudyklę nupyniau netgi geresnę, nei tą būčiau padaręs būdamas dvylikos. Turbūt kantrybės turėjau daugiau, tvarkingiau suraišiojau visas šakeles. Vėliau atbėgo Timas ir mudu ištempėme gaudyklę į paupį. Vietą jau buvau nužiūrėjęs, krantą išvalęs ir paruošęs virves.
- Ar greitai atplauks žuvis? - paklausė Timas, kai gaudyklė paniro į srovę.
- Nežinau.
- O kiek reikės laukti?
Vaikis žingsniavo palei krantą, aiškiai netverdamas savo kailyje. Aš pririšau virvę ir atsisėdau medžio pavėsyje.
- Lauksime iki vakaro, Timai.
Timas sustojo, patempė lūpą ir, aiškiai nusivylęs ėmė kapstyti mokasinu žemę.
- Nuobodu...
- Jeigu nori žvejoti linksmiau, tuomet tau reikia meškerės. - Patariau jam, ruošdamasis pasnausti.  Timas kažką pagalvojo, stovėdamas ten pat ir nejudėdamas, tada apsisuko ir nuėjo namo.
Upės vanduo smarkiai garavo, virš srovės paskleisdamas tankią, virpančią miglą. Pro ją kalno šlaitas atrodė tarsi liepsnojantis žalia ugnimi. Šis vaizdas gerokai ramino ir migdė, nepaisant to, kad visą laiką žiūrėjau į fleitininko valdas.
Šiek tiek dešiniau, tarp medžių, išvydau tris žmogystas. Du iš jų iš karto pažinau, nepaisant didelio atstumo. Brolių Albrechtų šautuvai, skirtingai nei vietinių medžiotojų, nebuvo sutepti suodžiais, kad neblizgėtų. Iš ryškių atspindžių ir pažinau juos. Trečiasis turėjo būti kuris nors vietinis, rodantis jiems pavojingas ribas. Jis buvo gana žemo ūgio, palyginus su vokiečiais.
Netrukus visi trys įžengė į fleitininko valdas.
- Hefai, ką tu vėl sugalvojai? - sumurmėjau sau, stebėdamas, kaip trijulė iš nyksta medžių tankumyne. Polas su Nikolu taip ir neišgirdo mano perspėjimo. Arba Hefaistas juos įtikino, kaip tik jis vienas tesugebėjo. Šiaip ar taip, tai buvo ne mano reikalas. Tik ne šiandien...

---[]---

Kiek pagulėjęs pakrantėje, nusprendžiau dar kartą grįžti į namą, kuriame bandžiau įsikurti. Reikėjo pasiimti savo naują lovą, nors Merei taip ir nespėjau pasakyti, kad sutinku gyventi su ja. Nepaisant to, ji viską puikiai suprato, kai išvydo mane tempiantį lovos dalis pro duris. Lovą surinkau greitai, pastatęs ją vidury kambario. Nenutuokiau, kur Merė norės baldą padėti, tad palikau viską vėlam vakarui, kada vyninė uždaroma ir mergina turi daugiau laisvo laiko.
Name, prie užbarikaduoto rūsio dangčio aš pabandžiau išgirsti kokius nors garsus iš apačios, tačiau ir šį kartą buvo tylu. Netgi pradėjau manyti, kad visas girdėtas niurnėjimas, Hefaisto pokalbiai su zombiu man tiesiog pasisapnavo, kuo aš būčiau mielai patikėjęs. Kruopščiai užrakinau namą, tarsi tai būtų paskutinis apsilankymas jame, nors aš tada dar nežinojau, kad apsilankymas tikrai buvo paskutinis, kad aš vėliau nebeturėsiu jokios progos į jį sugrįžti.

Vakare aš ištraukiau gaudyklę ir surinkau žuvis. Jų nebuvo daug, gal koks tuzinas stambių ir pustuzinis smulkesnių, kurios nespėjo išlįsti pro tarpus, kol traukiau gaudyklę iš vandens. Timas taip ir neatėjo man padėti, tačiau vyninėje visą grobį kruopščiai suskaičiavo ir liko „žvejyba“ patenkintas.
- Su meškere aš būčiau daugiau pagavęs, - pasigyrė jis.
- Nori pabandyti? - pasiūliau jam.
Timas kiek pagalvojo, tikriausiai svarstydamas, kiek reikės vargti, kol išsipjaus šaką meškerei, tada papurtė galvą ir nubėgo aplankyti savo draugo Ernio, kuris, kaip teko girdėti, paskutinėmis dienomis jautėsi vis geriau. Merė, stebėjusi mudu, tik šyptelėjo ir pareiškė, kad toks mano dienos grobis atrodo labai nykus.
- Žinau, - pritariau jai. - Čia buvo tik bandymas, kad galėčiau paskaičiuoti, kiek man reikės gaudyklių.
- Ir kiek gi jų reikės? - pasmalsavo ji.
- Dar neaišku. Šį vakarą  patikrinsiu, jeigu padėsi man paruošti žuvį.
Ji padėjo.
Visa virtuvė iš pradžių dvokė žalia žuvimi, o vėliau ir vyninėje sėdėję vyrai ėmė murmėti, dairydamiesi į virtuvę. Vienas medžiotojas sustabdė mane, kai aš sukiojausi tarp stalų, bandydamas išnešti į kiemą uždegtą žibintą:
- Benai, dėl Dievo meilės, išduokite paslaptį, ką ten Merė virtuvėje daro? - paklausė jis. - Mus čia baigia mūsų skrandžiai sugraužti iš vidaus! Iš kur tas nuostabus kvapas?
- Iš keptuvės, - nusijuokiau. - Kada gi jūs paskutinį kartą valgėte keptą žuvį, vyrai?
- Kad mane kur šėtonas, jei prisiminčiau...
- Aš pamenu, kaip visą šį mėnesį mitau virta žvėriena, - ištarė Petersas, sėdėjęs kartu su Rendžiu prie gretimo stalelio. - O visą praėjusį mėnesį valgiau keptą žvėrieną.
- Mano prisiminimai panašūs, tik ten buvo paukštiena, - atsiduso Rendis. - Tada einu pas panelę Hor ir atsigeriu gero vyno. Žinote, pone Hantli, turi būti kažkoks įstatymas, draudžiantis kepti šitaip puikiai kvepiančią žuvį, kai už sienos geriame mes, prisivalgę savo žvėrienos ir paukštienos kepsnių...
- O jeigu aš pasidalinčiau?
Rendis susižvalgė su Petersu.
- Tai viską keičia, manyčiau, - liūdnai numykė Rendis, - jeigu tik mano pilvas nebūtų toks pilnas. Mano žmona antį ruošia puikiai ir daug...
- Tačiau mano vakarienė buvo nekokia, - palingavo galvą Petersas. - Tikriausiai ir žmona prasta, ar ne, Rendi?
Jis kumštelėjo savo draugą, tas nustebęs pakėlė galvą ir trūktelėjo pečiais:
- Iš kur man žinoti? Tu su ja miegi...
Prie gretimo stalelio sėdėję vyrai griausmingai užsikvatojo, išlaistydami savo vyną.
Aš pakabinau už durų žibintą, grįžau į virtuvę, kur vietoje Merės aplink keptuvę sukosi Timas, ir prikroviau didelį dubenį jau iškeptos žuvies. Jį, kartu su Merės paruoštų salotų dubeniu ir padėjau apstulbusio Peterso panosėje.
- Vyne kepta žuvis, pone Petersai. Valgoma su ryžiais, tačiau šiuo metu jų neturime. Atrodo, visoje Verdėje jų nėra nė žiupsnio.
- Gal pakvaišote? - Petersas godžiai truktelėjo nosimi. - Aš gal ir nesotus, tačiau šitiek žuvies nesuvalgysiu!
- Tai ne vien jums, - aš parodžiau į gretimą stalelį. - Pasidalinkite su visais. Aš tuoj atnešiu jums lėkščių...
- O kaip mums suprasti, kuriam ir kiek mokėti už visa tai? - parodė į žuvį sutrikęs Petersas.
- Vaišinu, Petersai! - šūktelėjau. - Šį kartą nieko nemokėkite!

Jie, žinoma, nudžiugo. Dubuo greitai ištuštėjo, o aš dar kartą įsitikinau, kad senas tėvo receptas niekada nepraranda savo žavesio. Apie Hantlio žuvį tą vakarą sužinojo devyni medžiotojai. Tai reiškė, kad Verdėje kitą dieną žinos visi.
- Žvejys Hantlis, - nepiktai pasišaipė Merė, vėlai vakare plaudama indus. - O ką rytoj darysi, kai visi ateis vakarieniauti čia?
- Kepsiu žuvį. - Pasakiau lakoniškai ir susimąsčiau, kiek gi iš tiesų reikės tos žuvies. Šį vakarą vyrai sudorojo viską iki paskutinio gabalėlio, net Timas vienintelį kąsnį nugvelbė tik iš keptuvės.
- Nori pasakyti, aš kepsiu, - pataisė mane Merė. - Benai, tu nespėsi. O manęs laukia vynas, taurės ir visa kita, ką aš kiekvieną dieną darau.
- Galbūt tu teisi... - pripažinau. - Atrodo, teks pasikalbėti su Naraino našle. Girdėjau, ji parduoda paskutinius velionio vyro sukauptus kailius. Bet pirmiau norėčiau pabandyti pats...

Ji neprieštaravo.
Tuo metu Timas jau miegojo, mudu tikriausiai buvo vieninteliai nemiegantys visoje Verdėje, o mano laikrodis rodė pusę vienuoliktos. Padėjau Merei susitvarkyti, tuomet mudu nusiprausėme ir užlipome į jos kambarį, kur tebestovėjo naujoji lova. Merė iš karto pagyvėjo ir ėmė raustis po švarių patalų ryšulius, ieškodama kažko, kas jai atrodė tinkama. Demblius paliepė paimti iš lovos, kurioje miegojau praeitą naktį. Kai paklausiau, prie kurios sienos patraukti lovą, ji tik numojo ranka:
- O kam ją traukti? Man atrodo, šią naktį ji labai tinka kambario viduryje. Štai... - Merė parodė man kažkokiais indiškais raštais išmargintą paklodę. - Ką manai?
- Argi šitokie nėra kabinami ant sienos? - suabejojau.
- Ne! - nusijuokė ji. - Aš tik porą kartų buvau ją pasiklojusi. Ar žinai, kodėl?
Man trūktelėjus pečiais, Merė padėjo paklodę ant lovos krašto ir tuoj pat ištraukė  dar porą panašiai išmargintų audeklų.
- Todėl, kad jos taip pat turi savo kvapą, Benai. Šios paklodės ypatingos. Ypatingai lovai. Tokiai, kaip ši...
Merė šypsojosi klodama jas, rengdama pagalves, tačiau taip ir nepasakė savo džiaugsmo priežasties, kai neišlaikęs paklausiau.  Galop ji atsitraukė ir vis dar tebesišypsodama pažvelgė į savo darbą. Kambario viduryje stovėjo tikrai viliojanti lova, papuošta margais apklotais ir aš netgi nusižiovavau, žiūrėdamas į ją.
Merė lėtai priėjo prie manęs, vos pastebimai šlubuodama, tačiau neberaukydama nosies po kiekvieno žingsnio. Jos rankos pakilo prie mano marškinių, vikrūs pirštai atsegė viršutines sagas. Dar tebesagstydama švelniai pabučiavo lūpas ir sušnabždėjo, skruostu prigludusi prie manojo:
- Benai, ar sutinki su manimi išbandyti šią lovą?..
Nepajėgiau jai nieko ištarti. Delnais suėmiau jos skruostus ir atsakiau jai tokiu pačiu bučiniu. Merė viską suprato.

---[]---

Ar esate pajutę tingią laimę ryte, kuomet pabundate, pažadinti dar neprabudusio mylimo žmogaus judesio? Kuomet vis dar ryškūs prisiminimai apie švelnias glamones, patirtas prieš nugrimztant į sapnus? Jeigu Jums tai nesvetima, tuomet puikiai suprasite mano nuotaiką, kai pabudęs šalia pajutau karštą miegančios Merės kūną. Aš nenorėjau keltis, nenorėjau niekur skubėti, nieko daryti. Gyvenimas tokią akimirką atrodo per daug puikus. Regis, kad toks pojūtis gana trapus ir štai tuoj pradings nuo staigesnio judesio, tokio, kaip smagiai į šoną atmetama antklodė...
O paskui Merė sumurkė per miegus ir ėmė busti. Tikrasis rytas prasidėjo.

Ji šiandien daug šypsojosi. Tikra laimė matyti ją tokią, pamiršusią aplinkui vykstančius košmarus. Man darbas taip pat geriau sekėsi. Žuvų gaudyklė mirko vandenyje nuo pat ryto, o kita jau buvo beveik baigta. Timas pagaliau taip pat pasisėmė iš kažkur kantrybės ir pasidarė meškerę. Jis, kartu su Erniu iki pietų žvejojo netoli nakvynės namų.

---[]---

Kelis daugiau nebeplanavo jokių žygių. Jis ir jo draugai – Rendis bei Petersas dabar užsiėmė spąstų statymu. Be to, Kelis į vyninę daug dažniau ateidavo su Karolina – ta pačia gydytoja, kuri gydė Merės koją. Timas vieną vakarą man užsiminė, kad jiedu greitai tuoksis.
Hefaistą matydavau visai retai, ir daugiausiai ne vieną, o su vokiečiais, kuriuos jis sekiojo tarsi koks sarginis šuo. Įtariau, kad senis rezga savo eilinį fleitininko medžioklės planą, tačiau man seniai buvo praėjęs ūpas kišti nosį į ne savo reikalus. Brolius Albrechtus aš jau perspėjau, visa kita buvo jų pačių reikalas. Kartais man atrodydavo, kad senį stebi visi Verdės gyventojai, nė puse lūpų neužsimindami apie savo nepasitenkinimą.
O kartais aš prisiversdavau viską pamiršti, dalindamasis savo vakarais su mylima moterimi. Žvejyba man sekėsi puikiai, kai kurių medžiotojų žmonos net  pradėjo klausinėti to paslaptingojo žuvies kepsnio recepto. Greitai jį sužinojo visi, kam jo reikėjo, tačiau vakarais Merės vyninė vis tiek buvo pilna tokių, kuriems buvo pabodęs žvėrienos kepsnys. Ypač padaugėdavo lankytojų tada, kai pravažiuodavo pirklių karavanai. Paprastai pirkliai į Verdę atvažiuodavo penkis – šešis kartus per metus. Jie atveždavo daug reikalingų dalykų: vaistų, tvarsčių, prieskonių, svaigiųjų gėrimų, ginklų, amunicijos, įrankių ir be viso šito dar supirkdavo per porą mėnesių medžiotojų sukauptus kailius. Patys medžiotojai į Džiboutą važiuodavo labai retai – kai reikėdavo kokio neįprasto daikto, arba kai visam laikui palikdavo Verdę.

Vieno karavano aš sulaukiau po gero mėnesio, tuomet turėjau progą pasikalbėti su vienu iš pirklių, žemaūgiu, gero veido storuliuku, kurį juokais vadino Apeliu. Jis važinėjo į Verdę nuolat, ir aš paprašiau jo atvežti maišą ryžių, kai jis derėjosi su Mere dėl vyno. Pirklys nudžiugo dėl atsiradusio naujo kliento ir iš karto užsirašė mano pageidavimus, tiesa, šiek tiek abejodamas dėl ryžių kainos. Jis užsiminė, kad pastaruoju metu ryžių gana sunku gauti, todėl viso maišo negarantavo. Ir atvykti pažadėjo po pusantro mėnesio.

Kuomet jis pasirodė žadėtu laiku, vasara ėjo į pabaigą. Verdėje fleitininkas buvo šiek tiek primirštas, ir tik vienintelio Hefaisto niūrus šešėlis kartais primindavo, kokius kaimynus mes turime, tačiau senis dažnai būdavo išvykęs ir visi su jo egzistavimu galėjo nesunkiai susitaikyti.
Aš jau buvau šiek tiek uždirbęs pinigų, kad galėčiau sau leisti keliauti į kitas vietas, tačiau dabar mane vietoje laikė Merė ir Timas.  Ne todėl, kad bijotų keliauti.  Merę vieną vakarą gerokai supykino ir teko ją nuvesti į Karolinos namus. Kai sugrįžo, ji tylėjo iki pat sutemų, kol Timas nuėjo miegoti. Tada pakvietė mane prieiti arčiau ir tyliai pasakė, nors aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios:
- Benai, aš turiu tau kai ką pasakyti...
Jos akys žvelgė į mane baimingai. Taip, tarsi kažkuo siaubingai abejotų, netikėtų mano, o ne savo poelgių teisingumu, nors aš dar lyg ir nieko nepadariau.
- Ar tai Karolina tau ką nors pasakė? - paklausiau kiek įmanoma ramesniu balsu.
- Taip, Benai... Aš... - ji pakreipė galvą ir prisimerkė, tarsi abejotų, sakyti man, ar ne.
- Tu sergi?
- Ne, Benai, aš nesergu. Visiškai sveika esu, bet...
- Tai ir puiku, - nusišypsojau. - Esi sveika, tai ir svarbiausia.
Ji šyptelėjo, tačiau šypsnys išėjo kažkoks netikras. Ji vis dar norėjo man pasakyti kažką „labai svarbaus“.
Neiškentęs pabučiavau savo mylimąją ir, apkabinęs per liemenį, tyliai paklausiau jos:
- Kada gi mes turėsime vaikų, a, Mere? Ar pavasarį?
Pasakiau dviprasmybę, tačiau jos užteko – Merė po šių žodžių žvelgė į mane ne su baime, o su didžiule nuostaba.
- Mere... - pritrūkau žodžių, supratęs, jog pataikiau. Priklaupiau prieš ją, akimirką žiūrėjau į jos gėlėtą suknelę ties pilvu, tada stipriai apkabinau savo mylimąją, prisiglausdamas veidu prie jos pilvo. Jos pirštai atsargiai palietė mano plaukus.
- Kaip tu supratai, Benai?
- Nežinau, Mere... - sumurmėjau, galvodamas tik apie jos minkštą, vis dar plokščią pilvą. Iš tiesų, aš gerai nežinojau, kodėl man šovė mintis patikrinti būtent tai. Galbūt nejučia susiejau tuos du mėnesius, kurių metu buvome tokie artimi, su Merės negalavimu. Be to, mudu taip nė karto ir neprakalbome apie vaikus.

Vėliau Merė man pasakė, kad tas vakaras ir prisipažinimo akimirka buvo viena įtempčiausių jos gyvenime. Ji buvo mačiusi, kaip vyrai palieka savo merginas, vos tik sužinoję apie jų nėštumą. Kartais palikdavę ir po pirmos nakties lovoje.
Verdėje, anot jos, būta visko.

---[]---

Vasara pasibaigė Afrikos stiliumi – virš Verdės suplūdę sunkūs debesys atnešė kelių savaičių ilgio liūtis su perkūnijomis. Visas kaimelis apmirė ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Pastatai pajuodo nuo drėgmės, dienos metu jie atrodė tarsi keistų formų žemės kupstai, plakami stipraus lietaus rykščių. Keliai ir gatvelės virto sunkiai išbrendamomis klampynėmis, o išdžiovinti po sėkmingos žūklės drabužius sekėsi vis sunkiau, nes galų gale Visoje Verdėje nebeliko nė vienos sausos malkos, nepaisant šiokių tokių atsargų, paruoštų senajame forte. Jos išseko beveik per vieną dieną.
Teršetas tapo daug sraunesnis, jo vandenys pakilo per dvi pėdas aukščiau, tačiau upė dar laikėsi, neišsiliedama iš senųjų krantų. Vakarais vyninėje susirinkdavo vos viena kita pora lankytojų, o dieną Merė ją tiesiog užrakindavo, palikusi prie durų varpelį. Kai paklausiau, kodėl ji dienos metu rakina duris, ji baugiai atsakė:
- Dabar ruduo, Benai. Prakeiktųjų metas.
Iš pradžių nustebau, tačiau greitai prisiminiau ir vos susilaikiau nepasitikslinęs. Ji kalbėjo apie fleitininką, kurį sėkmingai buvau primiršęs.
- Tai tu rakini jas dėl manęs? - nustebau.
Merė sustingo pakreipusi galvą, tarsi klausydamasi kažko savyje.
- Atleisk man, Benai...
- Mere, aš ne kartą sakiau, kad neužmušiau nė vieno iš jų! - beveik sušukau, pajutęs nusivylimą dėl Merės nepasitikėjimo manimi.
Ji priėjo prie manęs ir apkabino.
- Benai, tai ne dėl to, kad nepasitikėčiau. Tai... tikriausiai mano įprotis. Atleisk, bet aš negaliu kitaip. Man daug ramiau, kai durys užrakintos. Nepyk...
Aš jai daugiau dėl to nė karto neprieštaravau. Merė užrakindavo duris, arba kartais liepdavo jas užrakinti Timui, kuris visiškai pritarė tokiam sesers atsargumui. O aš pasistengiau nekreipti į tai dėmesio.

Vieną dieną lietus nustojo lyti, debesys atidavė paskutines jėgas. Pasirodžiusi saulė pavertė Verdę rūko miestu, kur per dešimt žingsnių bet kas galėjo pasislėpti nuo svetimo žvilgsnio. Keliai pradžiūvo tik trečią dieną po lietaus, leisdami visiems imtis savo įprastų darbų. Medžiotojai vėl patraukė medžioti, moterys pagaliau galėjo aplankyti savo daržus ir pabaigti juos tvarkyti. Aš vėl galėjau žvejoti, nesibaimindamas stiprių srovių. Teršetas atrodė ganėtinai ramus.
O į Verdę vėl grįžo tas pats keistas jausmas, pasitikęs mane pirmą kartą. Aš vėl mačiau baimingus žmonių žvilgsnius, mačiau kaip jie krūpčioja, išgirdę paukščio ilgesnį cyptelėjimą, vežėjo švilpuko garsą, ar išdaigininkų vaikų švilpesius. Kaimelis pamažu atsidūrė nematomuose fleitininko gniaužtuose, kurių aš atkakliai stengiausi nepastebėti.

Tačiau tas jausmas neaplenkė ir manęs. Vieną popietę jis aplankė mane brolių Albrechtų pavidalu.
Tada aš kaip tik pyniau penktą žuvų gaudyklę, atsisėdęs pačiame tolimiausiame vyninės kampe, kad nesimaišyčiau niekam po kojomis. Išgirdęs varpelio skambesį, Timas nubėgo atidaryti durų. Jis įleido vokiečius vidun ir paklausė, ko jie norėtų, tačiau Polas numojo ranka ir patraukė tiesiai prie manęs. Nikolas sekė jam pavymui. Vyninėje visą laiką tvyrojo prietema, tad aiškiausiai brolius apžiūrėjau tik tada, kai jiedu atsisėdo tiesiai prieš mane. Abu atrodė kažko labai išsigandę, o Polas dar buvo išsikruvinęs savo apsiaustą.
- Benai, prisimeni, kaip pasakojai mums apie tuos... tuos, kur su fleitininku laksto? - pradėjo Polas, net nepasisveikinęs.
- Apaštalus, - sumurmėjau tyliai. - Pamenu, Polai. Kas nutiko? Kur išsikruvinai savo rūbus?
- Miške... Tai buvo miške, šiandien iš ryto. Mudu patraukėme medžioti, Benai. Šį kartą vieni, be niekieno pagalbos. Ir... ir mes buvome miške, supranti? Tame, kur ant kalno...
Nors Polas ir buvo praradęs dovaną aiškiai dėstyti mintis, tačiau aš iš karto viską supratau.
Prieš mane sėdėjo pažymėtasis.
2006-02-23 00:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 10:07
antanelis
vokiečiai labiausiai krenta iš konteksto. nū nedera. tokia graži pasaka, o čia vokiečiai. bet nieko.
gerai varai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-28 01:21
Sportbatis
Nepritarciau del shabloniskumo - man pakankamai spalvingi jie pasirode.
Bendras vaizdas zavi...5 balai be abejo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-24 01:00
_I_
_I_
Ką čia ir bepakomentuosi...
Visgi kažko trūksta. Niekaip nesuprantu ko. Intriga yra, technika yra, idėja yra... Personžai per daug šabloniški, štai kas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą