Šis tas apie Dievą

Šiais laikais sąvoka ,,Dievas” įgyja jau gana daug prasmių, kurios susikaupė per visą ilgą žmogaus istoriją. Daug religijų jau išnyko, liko stipriausios. Tačiau dabar religija, ypač civilizuotuose kraštuose vyraujanti krikščionybė, virto jau daugiau gyvenimo būdu, o ne tikėjimu ar maldomis į Dievą. Daugiausia, ką krikščionys stengiasi padaryti, tai bent jau laikytis 10 Dievo įsakymų, retkarčiais apsilankyti bažnyčioje, į kurią dalis jų eina, net nesuprasdami buvimo ten prasmės, tiesiog laikantis vis dar neišmirusių tradicijų. Tad, pabandykime išsiaiškinti, kas yra tas Dievas, kurio vardo negalima minėti be reikalo, tad dabartinis jaunimas jo ir nemini, taip bent nenusidėdami, o mūsų tėvai seneliai kartais ima ir nesusilaiko atsitikus kokiai nelaimei pasišaukti Jo ar panašių į Jį, pvz.: Jėzaus ar Marijos...
Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad Dievas mus sukūrė. Taip teigia Biblija. Aišku, ne visi žmonės yra tikintys ir tuo labiau – ne visi yra skaitę šią knygą. Yra ir kita versija, kurią mums diktuoja mokslas su Darvinu priešaky. Galbūt žmogus turėjo nueiti ilgą evoliucijos kelią, kol jis šiaip taip išsivystė iš beždžionės. Tačiau ir ta beždžionė turėjo iš kažko išsivystyti. Visi organizmai išsivysto iš ląstelių. Tačiau iš kur tada atsiranda tos lastelės? Iš kur atsirado ta visų pirmoji lastelė, bakterija ar koks kitas mikroorganizmas, kuris davė pradžią visiems dabar egzistuojantiems organizmams, tarp jų ir žmogui? Ją turėjo kažkas sukurti, nes ji negalėjo iš nieko išsivystyti, nes nieko dar nebuvo, o mūsų planetoje, mūsų pasaulyje galioja geležinės taisyklės, su kuriomis sutinka ir mokslas: niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, taip pat – viskas turi pradžią ir pabaigą. Tad ir ta lastelė neatsirado iš niekur. Bet ji negalėjo atsirasti iš kažko gyvo, nes to gyvo dar nebuvo. Ji buvo pirmas gyvas organizmas. Tad, manau, būtų protingiausia teigti, kad ją sukūrė Dievas. Jūs galbūt paklausite, iš kur tada atsirado pats Dievas? O aš jums paprastai atsakyčiau, kad jis niekada neatsirado, jis buvo yra ir bus, nes jam anksčiau minėti dėsniai negalioja – jis nepriklauso mūsų pasauliui, materialiajam pasauliui. Jis yra kito pasaulio dalis, kur galioja kiti dėsniai.
Taigi išsiaiškinome, jog gyvybę, iš kurios anksčiau ar vėliau atsirado žmogus, įžiebė Dievas. Šiaip ar taip Dievo egzistavimas lieka neįrodytas. Tiksliau sakant, to įrodyti neįmanoma, čia tiesiog iš viso nėra ko įrodinėti, nes Dievo nėra. Dievas neegzistuoja šiame materialiame pasaulyje, kur viskas grindžiama įrodymais. Čia jo paprasčiausiai nėra ir niekada nebuvo. Čia, galbūt, yra pabuvoję tik artimos jam būtybės, pavyzdžiui, tai galėtų būti Jėzus Kristus, Buda, Mahometas, gal dar kas nors. Tačiau paties Dievo (dar kartą pasikartosiu) čia net negali būti. Ir nei Tomo Akviniečio samprotavimai, nei dar kas nors to neįrodys. Geriau to net nesistengti daryti. O vis dėlto, jis yra, tiesiog yra. Jis yra mūsų dvasiniame pasaulyje, jis yra mūsų dalis, ir tik ten, savyje, mes jį galime pamatyti, su juo pasikalbėti. Tam tereikia paprasto dalyko – tereikia tikėti. Žmogus gali du dalykus: tikėti ir žinoti. Jis niekada nežinos, ar Dievas yra, tačiau jis gali (gal net privalo) tuo tikėti.
Tad Dievas mus sukūrė. Jis yra kūrėjas. Ir jį, kaip ir kitus kūrėjus, galima palyginti su kuo nors. Man Dievas panašus į kitą, visiems jau labai seniai ir gerai žinomą menininką – Homerą. Jie panašūs tuo, jog mes apie juos žinome gana nedaug. Jie abu sukūrė nedaug kūrinių: Homeras žinomas tik dėl ,,Iliados” ir ,,Odisėjos”, o Dievas - dėl žmonių, kitų gyvūnų bei augalų. Abu kūrėjai žinomi žmonijai jau labai seniai ir dėl jų abiejų egzistencijos kyla ginčai (taip nieks ir neįrodė, ar jie tikrai kada nors egzistavo). Taip pat ginčijamasi ir dėl jų kūrinių autorystės teisių. Bet vienas dalykas, dėl kurio sutaria visi, yra tas, jog abiejų kūriniai yra jau patikrinti laiko, vadinasi, itin kokybiški ir vertingi, mat sugebėjo išlikti šiame negailestigame pasaulyje, kur visada išlieka tik stipriausi.
Turiu dar vieną versiją: galbūt Dievas yra mūsų planeta – Žemė, gal tai ji su savo nesuskaičiuojama daugybe cheminių elementų ir sukėlė tą stebuklingąją reakciją, iš kurios atsirado ta pirmoji ląstelė, kuri davė pradžią žmogui. Žemė visada arti mūsų, po pat mūsų kojom, tik mes nevisada ten žiūrime, kartais tiesiog pamirštame, užsigalvojame... O ji visada mus mato. Beje, tokiu atveju, mes, krikščionys, laikomės neteisingos religijos. Turėtume grįžti į praeitį ir vėl tapti pagonimis. Gal pagonybėje slypi tiesa.
Taip pat yra tikėtina, kad Dievas yra mūsų proto dalis. Tai daugiau psichologiniai dalykai. Žmogaus protas, negalintis paaiškinti visko, ką mato akimis, ėmė ir sukūrė labai gerą paaiškinimą – tai, kas neaišku, padarė Dievas. Kiekvienas žmogus turi savo Dievą ir savaip jį supranta. Galbūt dvasinis pasaulis neegzistuoja, tiesiog jį mums sukūrė mūsų protas ar pasąmonė, kad būtų įdomiau gyventi, kad visada būtų dvi žmonių stovyklos: materialioji bei dvasiškoji. Jos, nuolat besiginčydamos tarpusavy, ir varo žmones į priekį, juk per ginčus, diskusijas gimsta tiesa, nesutarimai skatina ieškojimą, mąstymą, taigi taip žmonės ir evoliucionuoja.
Galiausiai, kad ir kas būtų tas Dievas, vis tik šiek tiek jį galima apibūdinti net ir nežinant, ar jis yra. Dievas tikrai nėra tarp mūsų. Jis negyvena šiame pasaulyje, jis, galbūt, išvis negyvena, tiesiog egzistuoja. Dievas turi būti kito lygio būtybė. Greičiausiai aukštesnio už mus, nes juk negali žemesnio išsivystymo padaras sukurti ką nors geresnio už save. Kurdamas tu visada įdedi dalį savęs, tad ir Dievas į mus įlipdė kažką savo, nemanau, kad tai išvaizda, nors tam neturiu jokių argumentų, tad dėl šito nežinau. Dievas turi gebėjimą kurti, kitaip jis nebūtų sukūręs mūsų.