Praskrisiu viršum kopų,
Kaip smiltis neradusi sau vietos.
Dangaus klajūno žvilgsnis
Švelniai mane palies.
Dalelė visumos ir žemės,
Palikto pėdsako balsu,
Iššaukta priespaudos,
Bet atitrūkus ir pakilus vėl.
Lai neš mane be kojų,
Lai glostys be dangaus.
Lašelis tyras ryto
Prie žemės lai prispaus.
Pakilsiu vėl tada į orą
Ir neš mane virš kopų.
Toks šildantis lengvumas
Tarp žemės ir dangaus.