taip godžiai susivertė į gerklę visą lesyklėlę ir
skaudžiai trobos pažastimis nuėjo, jog ims,
rodės, stogo garbanas šukuoti, rikiuoti - vėjas.
buvo, bene, jau trečias sekmadienis, kai vardą
jo neigiau, ties bryde, keistai įkliuvusia sąmone,
į baimės inkilą ant obelies šakos, kur tiek buvo
sultingų obuolių, žadėjo kartų pasikarti - tėvas.
buvo, bene, jau dvidešimti metai, kai meilės
ąsočiai buvo pilni, pilni sudaužyti ant žemės ir
žaidė katės šukėmis, švelnios rankos - motinos.
o baimė, inkile, vis augo rėmėsi į sausą sieną -
duryse skylę, bet tai buvo pati vienišiausia akis
pasauly, išsprogdinta, sprogusi metų pritrynime,
kai visi vieversiai girdėsi, nuaidėjo, pievose - tyla.
dar tekėjo visi upeliai smaguriaudami, laižydami
pakrančių žvirgždą ir lyg girgždančiais vyriais
paukščiai mojo, čiulbėjo, daininga, daili - sesuo.
paplautas balsas kartais nuramindavo, ausdavo
voratinklius aplink tinklainę, taip neįkyriai lyg
sraigių greitakalbėmis į krosnį degintis, taip lyg
poligonas už tūkstančio mylių, mušdavo - laikas
tiek kartų, prižadėjęs, kartis, kol obelis nudžiūvo,
ar buvo pasmerkta išdžiūti, dar prieš metus tik,
menu, kaip purtėm žiedlapius, įsitaisę - sūpuokles,
dabar tik skiedros raižo plaukus, ir šiltos dar, gula,
gula, gurgiančiam pjūklui, tėvui, motinai, seseriai,
man po sąžine, ir ta brydė angelišku miegu liulanti,
laukianti mūsų sugrįžtančių, supjautų - gyvenimui
ar reikia dar komentaru?! stiprus, gilus ir mielas labai..privercia susimastyti:)
p.s...pritariu Irnai, kad tavuosius tikrai sunku sumaisyti su kieno kito..
na vien už tai, kad geriausias dienos, max nevertas. už įvaizdžius - taip, čia yra šio bei to. "smaguriaudami" skaitome. bet skaitydami pasiklystame. tokiam dydy ir per mažam jo svory.