Debesų šlaitais tipena mano lėlės,
Vėlei sukasi balta pūga,
Ir plačiai užmerktos Tavo akys
Gaudo šviesą iš Rytų.
Mes supylę likimus į vieną taurę
Ir įmaišę pasakos lėlių baltos pūgos,
Pasileidome tenai į Žemę,
Kur taip šalta ir nyku.
Nematys jau mūs daugiau
Ūkanon pakilę gintarinių gervių miestai,
Anei Saulės vartai bus mums atviri.
Tyliai nuo suolelių žengs mūs lėlės,
Pasitikdamos vėlių ramius žingsnius.
Man iškart kilo asociacijos su puikiu Takeshi Kitano filmu ,,Lėlės". Nors šis eilėraštis su tuo filmu ir neturi nieko bendro (išskyrus gal tik pavadinimą ir Rytus), vistiek skaitėsi įdomiai.
Visų pirma, eilėdara čia nėra tokia bloga. Ritmika išlaikyta gerai, tik kaikur padauginta žodžių. Reiktų koncentruoti tekstą. Na, lėlės, pūga, vėlės - stiprūs žodžiai, ir jie vienam eilėrašty netelpa, jiem reikalinga vienatvė. Kitaip sakant, nori viską aprašyt, net per daug, bet iš to, kaip žinia, menkai kas ir teišeina. Manau, tau puikiai sektųsi haiku, arba šiaip rašyt keliomis eilutėmis. Gervių miestas - man taip pat labai labai patiko, puiki įžvalga, ją ir reikėjo plėtoti. Kiek nervino lėlių ir pūgos nemotyvuotas pasikartojimas... Kartais eilėraštyje yra blankių, sunkiai suvokiamų eilučių, atrodo, nesusietų, iškrentančių, tarkim pabaiga - nuvilianti, miglota... Dedikacija - Tau... tai jau gan banalu, reiktų vengti, gali aišku, apie meilę rašyti, bet tai paslėpk, paslaptis - šaunus ginklas. Toliau kiek trikdė atsitiktinis rimas: rytų - nyku, jei niekur nerimavai, nereiktų jo. Na, yra ir primityvokų metaforų, ieškok, ieškok, neblogai jau. 2, už gerves.
Turbūt šviesa iš rytų dėl gilios prasmės turėjo šį eilėraštį gelbėt, o asociacijos su Takešiu ir Katana sukurti neišddildomą išgyvenimą. Iš tiesų geresnioji vieta yra tie miestai su gervėmis (tiesa, su sąlyga, kad tu iš tesų turėjai omeny gervę-kraną, o ne gervę-paukštį: niekuo negali apsitikėti, net savimi). rekomenduoju taupumą ir verlibrą (nemoki eilėdaros valdyt - nereikia, kam kamuotis).