Apmusijusioje stotyje
Ant grindų
Trupinius renka
Balandžiai piligrimai.
Nuo batų tirpsta sniegas.
Laukimas išvykimo,
Laukimas sugrįžtančių.
Mes vienodi,
Nes laukiam,
Žvilgsniai baksnodami laikrodį,
Skaitydami knygas,
Laikraščius,
Skelbimus,
Gyvenimus.
Sunkus beliašų kvapas:
- Jums su mėsa ar su šonine?
- O šoninė – ne mėsa?
Pokalbio nuotrupa
It nuorūkos,
Užmintos, bet menančios
Jas lietusias lūpas
Kada grįši?
Paskambink,
Lauksiu
Šioje stotyje,
Kur tamsa leidžiasi
Ant niekad neišvykstančių,
Nieko nelaukiančių
Suoliukų,
Rūkstančių šiukšliadėžių,
Nuzulintų palangių,
Ištryptų grindų.
Čia ir rytoj,
Ten ir dabar.
Kažkas išvyksta,
Kažkas lieka -
Taip turi būti,
Taip ir yra.
Autobuso gaudesys,
Šurmulys prie jo durų.
Man laikas.
Sudie.
Kada grįši?
Grįšiu...
Lauk.
O už stoties lango
Sniege
Benamės katytės
Pėdos.
Taip tikra ir taip bejėgiška stebėti šį laukimą, užrašyti, paversti eilėraščiu. Ne atradimas. Preciziškas tavo fotografijos tikslumas. Ir pokalbiai, ir vaizdai - nieko iš piršto laužto. Visa tai žinome, matėme, ant popieriaus neperkėlėme. Galime paklausti: "O kas jau čia tokio?" Pripažįstu, kad į tokį klausimą nieko neatsakyčiau. Ir tyla reikštų ne klausimo, o eilėraščio pripažinimą. 5