Septynios

Mano septynios meilės ------
Septyni prinokę obuoliai.
Kiekvieną dirbtinumo riestę,
Pralaužė žodžiai išdidumo nebyliai.

Pirmąsias keturias, tyra akim -
Lydėjau,
Kad kitos dvi dorumo paragautų.
O tą vienintelę išties akėjau,
Paliko man tik dobilo žaliausio kraitis.

----Trys, keturios, penkios, o septinta –
Nekaltas praradimas. Bedugnės šaukštu prikelta
Sukaukšėjęs, septintaškės taškų nustelbimas. 
Be skrodžiančio durklo ugningu palikęs.

Mano septynios meilės----
Pirmajai -  balandžio sparnus paaukojau,
Antroji tematė gyvatės nuodus,
Trečiai ir ketvirtai po taurę deguto,
Supyliau statinėn saldžiausio medaus.
Penktoji pakilti per greitai panoro,
Nuplėšiau sparnus, čia nieko nedoro.
O šešta, taip, deja, pelenais nubyrėjo,
Tikiuos vis dar, ne aistra padegėja.

Septintą kaip skrynioj laikiau užrakintą.
Be pirštinių neliečiau,
Atrodė šitoji lyg man subrandinta..

Septynios mano meilės taip išėjo,
Be durų, be langų, tiesiog keliu.
Be vaisiaus, be saldesnio patyrimo.
Išsižadu aš meilės, šiuo sykiu.