Sekmadieniai...
Pilki ir apgalvoti akmenėliai,
Įmesti į laiko balą.
Ant kelių Chlodvigui juos leidžiu, o ne uždraudžiu.
(O kas tas Chlodvigas?)
Kai pamirštas
Išlįsdavo pro telefono urvą
(Ak, tie urviniai žmonės),
Ir klausdavo kodėl jam ateities neplanavau,
Net nežinodavau ką atsakyti.
O kelias tolimas...
Jau pusė keturių.
Jie krisdavo po vieną ir po du.
Sekmadieniai, ne žmonės...
Nematomos madonos.
(Reliatyvumas vargina).
Ir skundai
Kabės džiovintais ešeriais ant virvių.
O aš ant kelių Chlodvigui
Sekmadieniais vis gimstu
Gal iš naujo...
Ir saugau šį pasaulį
Nuo blogio,
(Jis priklauso man).
O kelias tolimas...
Daugiau nei tūkstantis km.
Modifikuotos mintys kyla.
Bis gleich,
Ir durys užsidaro.
Vielen dank.
05. 02. 2006
Konigsdorfo traukinių stotis