Nieks nepamynė šio tako su šviesa,
Nieks nieko nematė, nes jie patys norėjo būti akli,
Patys užsidengė veidą ranka, kaip maži vaikai,
Ir nedrįso žengti visiškai nuogi, ir apginti šviesą,
Jie gėdijosi tuo ką turi visi, išskyrus sparnus,
Jie bijojo kritikos iš Aukščiausiojo lūpų,
Nežinojo kaip pradėti savąjį darbą, kai esi visiškai nuogas.
Jie padarė, neapgynė, o nužudė,
Jie žudė po truputį šviesą,
Susitelkdami kiekvieną sekundę,
Kiekvienas jų nekentė paties savęs,
Nes aiškiai žinojo, kad jis taip pasielgt negalėtų,
Po truputį geso šviesa, o jie stovėjo aplink ją
Po truputį nyko drąsa, kai jie klūpėsi ant kelių,
O šviesa degino kelius ir blauzdas,
Kol kiekvienas jų užmigo, ant užgesusios šviesos žarijų,
Visiškai nuogi, tik su apdegusiais, panašiais į anglis sparnais.
taip. gremėzdiškas.
„Nieks nieko nematė, nes jie patys norėjo būti akli,“<-- gali drąsiai išbraukt „nes jie patys“ ir vietoj to dėt brūkšnį.
„Patys užsidengė veidą ranka, kaip maži vaikai,“<-- nereikia „patys“ ir „ranka“<-- vaikai gudriau ir neužsidengia.
„Jie bijojo kritikos iš Aukščiausiojo lūpų,“<-- neskamba,- geriau „bijojo kritikos Aukščiausio“
„Nežinojo kaip pradėti savąjį darbą, kai esi visiškai nuogas.“<-- neskamba.
„Jie padarė, neapgynė, o nužudė,“ siūlyčiau atsisakyt šios eilutės išvis.
„Susitelkdami kiekvieną sekundę,“<-- šlubuoja.
„Kiekvienas jų nekentė paties savęs, “<-- neskamba visiškai. ypač „paties savęs“
paskutinės trys eilutės geros.