Egzistencinis nuobodulys

Kaskart pakildamas iš savo dugno
Prie savo kojų nusižeminusį regiu tave
Tu lydi mane tuščiose,
žmonių gatvėse
Prikrauni galvą minčių -
Kaip šuo
Kur benuvestum
Pripažinsiu tave
Labiau nei patį save
Į ugny
Vandenio užmestus žvaigždžių tinklus
Ar nebūties tuščią vagą
dėka tavęs ryt vėl pakilsiu
Ir būsiu dar gyvesnis,
Jau nieko nebejausiu
Ir tik papūga,
ant dešinio peties
Šnabždės žodžius,
Nežyminčius mirties