Apie gyvenimą, mirtį, tarakonus ir cigaretes

Keista, linksmai keista darosi pagalvojus, kiek laimingų porų šią akimirką mylisi pasaulyje. Kiek drėgnų akių taria savo mylimojo vardą tą nuostabią akimirką ir kiek jų kartos tą vardą paskutinę savo buvimo čia, žemėje, sekundę. Linksma, keistai linksma būna, kai susimąstai, ne, net mąstyti nebūtina, pakanka vien matyti, kiek likimų dūžta lyg atsibodę žaislai ir pažyra po kojom, kutendami paskutinius mūsų žmogiškumo likučius.
   
Mergaitė Ana Li (šį vardą ji gavo dėl tėvų meilės rytų kultūrai) nuo mažens buvo nelabai kalbi. Visi aplinkiniai, vieningu ratu ją apspitę, tvirtino, kad ji - ne iš šios planetos. Draugių ji beveik neturėjo, o jei ir atsirasdavo ta, kuri bandydavo sugauti šią tolimąją žvaigždę, ji anksčiau ar vėliau pabėgdavo nuo Anos, pabūgusi veidrodžio Anos Li akyse, kuriame matė savo netobulumą ir supuvimą. Su vyrais buvo ne geriau – net tėvas jos nemėgo ir kartą Ana išgirdo, kaip jis, paršliaužęs iš prišnerkštos smuklės gatvės kampe, vadino jos motiną kale, sakė, kad Ana ne jo vaikas. Vėliau, galutinai įniršęs ir besispjaudydamas pajuodusiais skrepliais, pradėjo mušti savo moterį, žmogų, kuris turėjo būti didžiausia šventenybė vyrui. Tiesa, mušdavosi jis gana retai, tik kai būdavo girtas, bet kai kliūdavo, tai kliūdavo.

Vienąkart tėvas pastebėjo dukterį, stovinčią koridoriuje ir stebinčią šią egzekuciją. Su neapsakomu džiaugsmu paleido motinos ilgus plaukus ir pajudėjo link duktės. Jis jau buvo begriebiąs Aną už rankos, bet motina, tarsi įgavusi antrą kvėpavimą, lyg liūtė, ginanti savo jauniklius, pašoko nuo grindų ir užstojo savo vaiką. Šis jos ryžtas skriaudiką apramino, jis nuleido savo nuo sunkaus darbo apsitrynusias, pageltusias rankas ir, pasiėmęs kepurę, išėjo pro duris – jis čia jau nebeturėjo jokio autoriteto. Kur jis išėjo? Gerti toliau, turbūt.

Paskutinis, labiausiai ją sukrėtęs vaizdas, buvo karščiu ir neapykanta alsuojančios tėvo akys, ir net motinos apkabinimas tada nesugebėjo viso to ištrinti. O vienintelis šeimos vyras namuose pradėjo rodytis vis rečiau ir rečiau, kol, anot mamos, taip prasigėrė, kad net pamiršo, kur jo tikrieji namai.
Mergaitė ir pati tada dar nesuprato, kaip šie įvykiai pakeis jos gyvenimą ir kiek jie pasės sumaišties bei neapykantos jos trapioje sieloje. Nors Ana vienodai mylėjo abu savo tėvus, tačiau, išgėrusi iš purvinos gyvenimo taurės, ji nebegalėjo būti nė su vienu iš jų.

Po kurio laiko.
 
- Ana, atsibusk, pas tave lankytojas, - purtydama draugę, garsiai šaukė jos kambariokė.
- O ne, aš vėl čia, suknistam šunyne, - tarsi kalinys, sugautas jau beveik išsprukęs į laisvę, pagalvojo Ana.
- Ana Li, Ana Li, tu mano mylimiausia, - priėdusio iš lovio paršioko balseliu pasipuošęs storas karjeristas kreipėsi į merginą.
Taip, kaip visada Ana Li, kaina sutartinė.

Kažkokia pasišlykštėjimo liga paguldė mergaitę ant lovos ir ji, ištuštėjusiomis nuo raminamųjų ir kitokio cheminio „gėrio“ akimis, žiūrėjo į kintantį paveikslą ant sienos. Ir ji suprato, jog niekas niekad nebebus taip, kaip ji norėjo. Ji gulėjo ilgai ir visiškai nieko nejautė, kol išgirdo gašlų storulio mykimą, skaičiuojamų banknotų šiugšdesį ir uždaromų durų girgždėsį.
Ir jai tada atrodė, kad jis, kaip ir jos tėvas, kaskart ateidamas bei išeidamas, išsineša dalį jos sielos, jis perka ją už apgailėtinus popieriūkščius, bet ji žinojo, jog ateis laikas ir ji atsiims tai, kas jai priklauso.
Lyg įprasminimą šiom mintim ji atliko įprastą ritualą – degtuku pridegė vieną iš banknotų, o šiuo pasinaudojo vietoj degtukų cigaretei prisidegti. Viskas šiam pasauly prarado buvusią harmoniją bei esmę, sąvokos ir vertybės atsistojo ant savo kvailos galvos.
Kiek vėliau Ana sumanė išeiti laukan prasiblaškyti. Ji galėdavo valandų valandas slampinėti tuščiomis senamiesčio gatvelėmis lyg pasimetęs, šeimininko netekęs šunėkas, o gal, šunėkas, bent trumpam nutrūkęs nuo pavadžio, bent trumpam pabėgęs iš purvino šunyno. Aną žavėjo viduramžiška gatvių ir pastatų architektūra, net dieną tamsūs ir bauginantys senamiesčio užkaboriai, už kurių visad šviesdavo gotiški amžinosios bažnyčios skliautai. Dar jai patiko stebėti žmones – mechaninius padarėlius, visada kažkur skubančius ir pučiančius vieną beprasmį burbulą, kuris geriausiai matės nuo pačių viršūnių, šiuo atveju, nuo aukščiausio mieste kalno.

- Gal aš ir padugnė, - būdama viena ten, aukštam kalne, ji garsiai sau prisipažindavo, - bet aš padugnė, kuri gyvena aukštybėse.
Po to Ana nusileisdavo „ant žemės“, eidavo „pasitrinti“ po parduotuves, kaip visos normalios merginos, kartais užsukdavo į kokią kavinę, kurioje susirinkusios poros gerdavo karčią juodą arbatą. Ji stebėdavo tuos įsimylėjelius ir kartais Aną apimdavo pasišlykštėjimas, išvydus kokią jau matytą žmogystą, laikančią dar vienos, naujos aukos, ranką. Galiausiai, dienai jau beveik užleidus sostą tamsybių karalaičiui vakarui, mergina užbėgdavo į biblioteką. Ten ji rinkdavosi puošnius meilės romaniūkščius, kuriuos pasišlykštėjusi keisdavo į didžiųjų nihilistinių linksmuolių darbus (Šopenhauerį, Nyčę ir panašiai). Kaip tik dabar Ana jau kelintąkart skaitė „Anapus gėrio ir blogio“, kai kažkoks vaikinukas užkalbino ją. Jis buvo išties malonios išvaizdos, tvarkingas – studentas, matyt, gal teisės ar panašiai. Vaikinas, matydamas jos sutrikimą, suprato, jog jis yra padėties šeimininkas ir po neilgo, paviršutiniško bei bevaisio kamantinėjimo užrašė savo telefono numerį atverstam knygos lape. Po skaičiais mergina perskaitė: „Kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė pradeda žiūrėti į tave“.

Šiai pažinčiai mergina neteikė ypatingo dėmesio, tačiau ir nepamiršo visiškai, jai padarė įspūdį vyrioko drąsa. O gal ji tenorėjo ir vėl įsitikinti, kad jie visi tokie.
Iš bibliotekos Ana išėjo vėlai, kaip visada, kai patamsėję degantys vokai jau dengė, lyg tamsia sermėga, amžinąjį miestą. Iki buto eiti keletas kilometrų, bet ji nesėdo į perpildytą, tačiau vis tiek vienišą, autobusą, o ramiai praėjo pro šalį, nuleidusi galvą, kurią pakeldavo tik išgirdusi ką nors gražaus, pavyzdžiui, vaikų klegesį, kuris jai kvepėjo dūžtančių svajonių ajarais. Visai netoli „šunyno“ išdidžiai, lyg Olimpas, stovėjo nepasiekiama Anos svajonė – Universitetas. Linksmai, kaip tie vaikai, iš jo pažiro grupelė studentų, išdidžių ir gyvybės pilnų jaunuolių. Tarp jų Ana pažino ir vaikiną iš bibliotekos, jis dabar maivėsi prieš kelias šviesaplaukės ir, atrodo, Anos nepastebėjo. Merginos tai nenuliūdino, kur kas labiau ją paveikė visas tas idealus ir tiesiog iki pasišlykštėjimo gražus studentiškas paveiksliukas, į kurį ji spoksojo kaip kalinys į laisvę. Sekanti stotelė buvo jau iš tolo jai švietęs „univieros“ filologų berželis, kuris Anai leido bent fiziškai prisiliesti prie jos svajonės. Priėjusi žyburį, ji įkvėpė gardaus harmoningo medžio aromato ir užsitraukė mėtinę cigaretę. Netrukus mergina išgirdo už nugaros traškančią žolę ir jau pažįstamą balsą:
- O tu keista, paskaitos baigėsi, o tu dar čia.

Ana kaip visada tylėjo, balsui parodė skausmingą šypsnį, tačiau neatsisuko. Jai pasigirdo ir vėl lyg stiklas dūžtanti žolės agonija po kurios mergina suprato, jog balsas dar labiau priarėjo. Jis palietė Anos petį ir ji pajuto neramų šnopavimą į plaukus. Bijodama to, kas gali įvykti, Ana Li nusipurtė ranką nuo peties ir, lyg niekur nieko, nuėjo namo. Po kelių žingsnių ji atsigręžė – balsas vis dar stovėjo ten, paskendęs miesto rūke. O jo akys priminė Anai tėvo akis ir jai pasirodė, jog jis grįžo. Tačiau ji ėjo toliau... Bet tos akys, jos skrodė tamsą ir sakė jai: viršus vis tiek bus mano.   
Įėjusi į kiemą, mergina dar padelsė. Ko? Ji ir pati tiksliai nežinojo. Tą patį pakartojo ir prie buto durų, tačiau nesigirdėjo nieko, išskyrus lėkštes daužantį riksmą ir keiksmus kaimyniniame bute. Daugiau nieko, tik tyla ir net gęstanti nuoga, musių apdirbta lemputė kvietė eiti vidun. Bet ar verta?
Duriantis slenkstis ir šalto medžio durys girgždėdamos pačios užsivėrė Anai už nugaros. Nepaaiškinamas šaltis sukaustė merginos judesius, nors tai ir buvo jos namai – „šunynas“.
Kambaryje Anos kolegė žieminiu batu daužė tarakonus. Velnias, ir iš kur jų tiek atsiranda, kiek benudėtum, jų vietą užims kiti, dar storesni ir įžūlesni už buvusius prieš tai. Gal paprasčiau būtų skylę sutvarkyti, bet tai reikalauja tikro veiksmo, tikro sprendimo.

Kambariokė Anos nepastebėjo, o ir ji nenorėjo išsiduoti, kad „yra“... Ana nuėjo virtuvėn, nusivalė taburetę, užsikaitė vandens ir užsirūkė. Greitai pasidarė „Nescafe“ trys viename kavos, įsimetė greito ėdalo a la „Macdonald‘s“, šalia išdidžiai stovėjo nugertas „Kagor“ butelis bei tuščias „Barclay“ pakelis – nieko tikro čia ir būti negali. Įbėgo storas, žvilgantis tarakonas. Užuodęs maistą tarakonas priartėjo prie stalo. Ana pagriebė padarą ir užsikėlė ant stalo. Tarakonas visiškai nesutriko ir puolė prie mėsainio. Mergina pasilenkė, norėdama išvysti parazito akis, nors jų ir nematė, tačiau pajuto kažkokį bendrumą tarp savęs ir „vabzdžio“. Pati nežinodama kodėl, ji paėmė vabalą į ranką ir suspaudė taip stipriai, kad šis net sutraškėjo. Mes vaidiname dievus visur ir visada, nors nesame kažkuo pranašesni už paprastą tarakoną.
- Ana, pas tave vėl tas storas debilas, - pašaukė ją kambariokė, - priimsi?
Lyg ji turėtų pasirinkimą...

Išsivėpęs storulis įėjo vidun ir Ana pamatė, kaip sublizgo jo akys. Mergina rankos judesiu parodė, kad klientas dar palauktų ir nuėjo į tualetą, ten nusiplovė purvinas nuo sprendimo rankas bei nurijo saują raminamųjų, užsigerdama pigiu bulgarišku vynu.
Raminamieji turbūt gerai suveikė, nes ji nieko nejuto, o tik gulėjo, lyg daiktas, klastūnas, kuris apsimetinėja žmogaus vergu, o iš tiesų yra amžinesnis už žmogų.
Atsibudusi Ana pastebėjo vėmalų balą prie lovos ir ji taip juokėsi, kaip niekada nebuvo juokusis. Gal ir nebegrįš tas storas iškrypėlis.
-  Ana, - sušuko kambariokė, - reik susimokėt už butą, o tu taip elgies, dabar tas kiaulė neužmokėjo, o ryt terminas. Ruoškis, vakare eisim į miestą.
Eiti į miestą reiškė, esant būtinybei, parsidavinėti nesaugiose gatvėse, pilnose keistuolių taksistų ir visokio plauko iškrypėlių. Kadangi Ana buvo „nusmigusi“ beveik visą dieną, tai jau reikėjo eiti. Labiausiai jas gąsdino suteneriai, susidorajantys su įsibrovėlėmis į svetimą medžioklės teritoriją ir cinikai „mentai“, kurie jei pagauna, tai paleidžia tik už tą, už ką ir pagavo.
Anai toptelėjo mintis – ji paskambins tam vaikinui iš bibliotekos, jis pasiims ją, o grįžusi, ji pasakys kambariokei, kad anas norėjo nemokamai ir dar bandė smurtauti, o ji vargšelė vos pasprukusi nuo to „psicho“. Ji nesijautė apgaunanti draugę, jos grobio vis vien užteks tai suknistai nuomai.
Prieš išeinant, laikrodis mušė 11 valandą vakaro, o kol nukaks jos į vietą praeis dar valanda – naktinėms plaštakėms dar buvo per anksti išplasnoti laukan.

Kaskart Anai atėjus į tą vietą, ta pati mintis įstrigdavo jos galvoje, mintis, kad pats pragaras prasivėrė čia, po jos kojomis. Visa tai, koks išties yra žmogus ir kokie šlykštus yra jo instinktai geriausiai galėjai pamatyti čia, gatvėje. Jeigu nori išties suprasti žmogų, leiskis į tamsiausią jo jausmų ir geidulių bedugnę. Kas negirdėjo sakant, kad kiekvieno iš mūsų sieloje yra tamsos kertelė, tačiau daugiau patyręs pasakys, kad atvirkščiai, gal mūsų nuvargusiose nuo kolektyvinės sąmonės drapanėlėse, kurias senovės graikai, o vėliau dar labiau krikščionys, iškėlė kaip sielas, ir egzistuoja tikro gėrio daigelis. Mes slopinam save šviesoje ir tik nakties mėnesienoj išleidžiam gyvulį pasiganyti. Mes meistriškai mokam ištraukti iš tos mažytės nesugadintos dalelės visą, ką tik galima ir apgobti tuo savo sugedusią esmę. Iš kartos į kartą, per amžių amžius, žmogiškumas (ak, kaip gražu) – tai vienas nekintančių gamtos dėsnių.
Anai pesikapanojant savo beprasmiškuose minčių liūnuose, prie merginų privažiavo apynaujis automobilis ir nuleido langą – pasimatė pažįstamas veidas. Jis pasisveikino su panelėmis ir įsisodino Aną.
Mes tik lapeliai ant didžiulio blogio medžio, mes – svajoklės prostitutės ir narkomanai, bejausmiais veidais, o blogio šaknys leidžiasi nuo didžiųjų žmonių. Blogis beveik niekada neateina toks, koks yra: purvinas ir tamsus, jis vilki dailų kostiumą, kvepinasi geriausiu tualetiniu vandeniu ir liečia tave savo išpuoselėtomis rankomis
„Pasimatimas“ bent iš pradžių vyko normaliai, bet pačioje nakties gludumoje jis, galima sakyti Aną išprievartavo.

- Susimokėk, - abejingu balsu, tyliai, bet reikšmingai, pareiškė ji.
„Susimokėk“ - tai buvo vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis žodis, Anos ištartas vyrams. „Susimokėk“ – tai vienas iš žodžių, kurie ar ištarti, ar neištarti, bet visad esti mumyse. Viskas dabar juk perkama ir parduodama, daiktai ir jais pavirtę žmonės jau užstojo mums Saulę.
Protarpiais tarp tokių pamąstymų Anai, bent jai taip atrodė, atsiverdavo tam tikros tiesos. Kartą ji suformulavo „savo asmenybės brandos modelį“, kuris skambėjo maždaug taip: brendimas yra pykščio transformacija į liūdesį, o atvirkščias procesas – degredacija. 

O tuo metu už lango, nors jau buvo vakaras, žaidė vaikai, ir Anai pasigirdo, kaip jie šaukė ją: ateik Ana čia, pažaisti. Tik dabar ji suprato, kiek daug telpa tokiame paprastame žodyje, kokia didi prasmė paslėpta po vaikišku banalumu ir kaip sunku atsigręžti į savo prigimtį, atgauti rimtį, turėta vaikystėje, žaidžiant.
Ana ir pati norėjo, tiesiog troško ištrūkti iš tos skylės ir eiti pažaisti, smėlyje nuplauti savo suplukusią sielą ir vėl bent trumpam tapti vaiku. Tik mirtis ir tik prigimties pripažinimas – tie taškai, bent iš dalies suteikiantys palengvėjimą.
Vaikai, pamatę įsibrovelę į jų žaidimo lauką, kiek sutriko – pavargusi, išblyškusi, palaidais juodais plaukais Ana jiems priminė raganą. Tačiau greitai jie apsiprato su ja ir vėl pradėjo išdykauti su ankstesniu polėkiu. Jie žaidė, nors jau buvo prasidėjęs šaltas lapkričio vakaras. O ką jiems ir veikti: visi jie iš panašių, kaip pačios Anos šeimų, visi jie buvo uždaryti iki gyvenimo galo šiame žudančiame gete.
Kaip tik dabar Ana geriausia suvokė, jog visa tolesnė jos egzistencija reikalauja sunkaus pasirinkimo. Turbūt ir gerai, kad jis sunkus, nes lengvas gyvenimas – tai greita ir sunki mirtis.
Gal ji, Ana, kaip ir anksčiau, kai per tėvų vaidus jai nebūdavo vietos namie, užlips ant stogo ir bandys suskaičiuoti besimylinčias poras.
O gal ji, Ana Li, užlipusi tenai, ant stogo, bet neradusi tikros meilės šiame skylėtame skruzdelyne lyg angelas, išskės rankas, įtrauks paskutinės cigaretės dūmą, palaimingai užsimerks ir ramiai nušoks nuo to prakeikto stogo.

Pasirinkimas, bet kokiu atveju, bus padarytas, ir ne autoriui spręsti, kas šiuo atveju yra teisinga. O gal net ir abu būdai vienodai priartina prie to šaltinio, kuriame laimingi maudės pirmieji žmonės.