Rašyk
Eilės (72287)
Fantastika (2174)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Radijo pjesė  STIKLO KALNAS
Veikėjai:

Audrius- jaunas vaikinas;
Giedrė – jauna mergina;
Choras – I vyras, II vyras, III vyras;
Jokūbas – benamis;
Praeiviai- I mergina,II mergina,III mergina,I moteris,II moteris,I vyriškis,
II vyriškis, III vyriškis;
Karolina- jauna mergina, kalbanti telefonu;
Ieva- vyresnė mergina, kalbanti telefonu;
Kunigas- pagyvenęs kunigas;
Andrė – Audriaus draugė, Tito sesuo;
Titas – Audriaus draugas, Andrės brolis;
Pamokslininkas – beprotis.
(Muzika)
Giedrė: Jei aš būčiau paukštis, kur nuskrisčiau be tavęs?
Audrius: Jei aš būčiau angelas danguj, kur nuskrisčiau?
Giedrė:  Jei aš būčiau žiedlapis gėlės, kur užmigčiau?
Audrius:  Jei aš būčiau rudenio lapas, kur užmigčiau be tavęs?
Giedrė:  Jei liepsna aš būčiau, be tavęs sušildyt negalėčiau...
Audrius: Jei lietus aš būčiau, tuoj išsekčiau be tavęs...
Giedrė: Bet nerandu...
Audrius: Vis nerandu...
Giedrė: Tavęs tarp paukščių...
Audrius: Tarp angelų...
Giedrė: Gėlės žiede...
Audrius: Rudens aukse...
Giedrė: Liepsnos kaitroj...
Audrius: Lietaus lašuos...
Giedrė: Ku kū...
Audrius: Ku (pauzė) kū...
Giedrė: Labas
Audrius:Kur tu?
Giedrė: Čia.
Audrius: Kur čia?
Giedrė: Čia čia čia!Chi chi chi…(Sušnabžda ) Čia…
Audrius:  (Garsėliau)Ant stogo?
Giedrė: Taip! (Nusijuokia) atspėjai…
Audrius: Štai kur!
Giedrė: Ateik!
Audrius: Pas tave? Ant stogo?!
Giedrė: Taip…Bijai? (Nusijuokia)
(CHORAS, greitu tempu)
I vyras:Mano mažas broli,
II vyras: Šitą blausią naktį,
III vyras: Tu mylėti nori,
I, II, IIIvyrai choru: Bet bijai sudegti.
...
I vyras:Mano mažas broli,
II vyras: Išsiilgęs, tyliai
III vyras: Atkakliai ir kantriai
I, II, IIIvyrai choru: Tu vis myli, myli...
...
I vyras: Mano mažas broli,
II vyras: Sukurtoj svajonėj
III vyras: Laimės nesurasi...
I, II, IIIvyrai choru: Ji pradings dvejonėj.
...
I vyras:Mano mažas broli,
II vyras: Potekstėj pradingęs,
III vyras: Nepalikęs teksto
I, II, IIIvyrai choru: Ir raides surinkęs.
...
I vyras: Mano mažas broli,
II vyras: Šitaip susimąstęs,
III vyras: Bet toli toiausiai
I, II, IIIvyrai choru: Tas mintis suslapstęs.
...
I vyras: Mano mažas broli,
II vyras: Šypsena pražyli,
III vyras: Susirietęs, keistas
I, II, IIIvyrai choru: Tu vis myli, myli...
...
I vyras:Mano mažas broli,
II vyras: Potekstėj pradingęs,
III vyras: Nepalikęs teksto,
I, II, IIIvyrai choru: Skausmą surinkęs..

Audrius: Ne...Aišku, kad nebijau...Tuoj užlipsiu...
(Tyliai skamba muzika)
Giedrė: Šitaip?! Aš galvojau tu laiptais... (Juokiasi, suploja rankomis) Kopėčiom!Ne, ne, gali neatsakyti, dar nukrisi!Dar niekad nebuvau susipažinusi su žmogum, kuris pas mane liptų kopėčiomis...
Audrius: (Uždusęs)Nepyk, bet aš dar niekad nebuvau susipžinęs su mergina- „Karlsone, kuri gyvena ant stogo“...
Giedrė: Kągi, tuomet lygiosios... Bet užlipęs suprasi, kodėl aš visuomet čia sėdžiu...Nieko nėra gražesnio, kaip Vilnius iš viršaus...
Audrius: (Juokdamasis) Iš paukščio skrydžio?
Giedrė: Ne... Nuo mano namų stogo...(Pauzė) Pala...O kodėl tu taip greit apsisprendei lipti?Gal man vertėtų tavęs pasisaugoti?
Audrius: Žinai, ką?Man rodos, kad tai aš turėčiau saugotis merginos, kuri mėgsta užkalbinti praeivius, sėdėdama ant namo stogo... (Atsidusdamas)Taip aukštai! (Nusijuokia).
Giedrė: Gal… Bet nematau prasmės, kalbinti žmones, kurie niekuomet nepakelia akių į dangų…
Audrius: (Atsipučia) Na štai...Ne taip jau sunku užlipti ant namo kopėčiomis, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio... Aš Audrius.
Giedrė: (Juokiasi) Giedrė.
Audrius: O čia gražu...
Giedrė: Žinau... Atrodo pats Vilnius ima apie save pasakoti, kiekviena čerpe, kiekvienu grindinio akmenuku...
Audrius: Garsiai?
Giedrė: (Pradeda juoktis)Žinoma!O kaip gi kitaip?!
(CHORAS, greitu tempu)
I vyras: Raudonais stogais,
II vyras: Ir bažnyčių kryžiais...
III vyras: Šypsenom žmonių,
I, II, IIIvyrai choru: Troleibusų ūžimu...
I vyras: Vilnele skaidria,
II vyras: Angelo sparnu,
III vyras: Spinduliu lange...
I, II, IIIvyrai choru: Žmonėm stotyje...
I vyras: Murzinais vaikais...
II vyras: Jų  linksmais veidais...
III vyras: Vitražiniais langais,
I, II, IIIvyrai choru: Paslėptais koridoriais....
I vyras: Senuko akimis,
II vyras: Šaligatvy išdygusiomis kriaušėmis,
III vyras: Tavo švelnia ranka...
I, II, IIIvyrai choru: Mėnulio veidu Neryje...
I vyras: Ir pasiklydusia pilies dvasia...
II vyras: Žibintų nutvieksta gatve...
III vyras: Pilkšvais balandžiais aikštėje,
I, II, IIIvyrai choru: GyvenaVilnius, sapnuodamas tave...

Audrius: O... Miestas tikrai pasakoja apie save!
Giedrė: Taip... Bet kartais atrodo, kad jo žodžių dauguma jame gyvenančių žmonių negirdi...
Audrius: Gal todėl, kad jų reikia klausytis sėdint ant namo stogo? Būtent šito namo stogo...
Giedrė: Gal... Bet užteks apie miestą. Papasakok apie save...
Audrius: Aš čia svečias - tu šeiminikė.Geriau kalbėk tu.
Giedrė: Na va, kaip išsisukinėji...
Audrius: Nesikuklink. Aš neužsikirsdamas apie save daug prikalbėt negalėčiau... Juk šiaip  ar taip, esu vaikinas...O tu mergina - atviresnė būtybė...
Giedrė: (Juokiasi) Nežinau... Nors... Kągi, tebūnie. Aš paseksiu tau pasaką apie save. Savo gyvenimą, likimą...
Audrius: Pasaką?
Giedrė: Taip, pasaką... Paklausyk...
Audrius: Klausau.
(muzika)
Giedrė: Gyveno sykį trys broliai...
Giedrė ir I, II  vyrai choru: Du protingi,
Giedrė ir III vyras choru: O trečias - kvailelis.
Giedrė: Gyveno jie, vargo nematydami, didelėje karalystėje - Vilniuje.Tačiau vieną sykį, pasklido Vilniuje gandas, kad išteka Vilniaus karalaitė. Gatvėse šaukliai nešiojo žinią:
Giedrė ir I, II, IIIvyrai choru: (Šauksmingai) Sukluskite mūsų karalystės, Vilniaus vyrai: verslininkai ir neturtėliai, pardavėjai ir viešbučių savininkai, aktoriai ir staliai, jaunuoliai ir seniai,troleibusų vairuotojai ir kavinukių barmenai.Vilniaus karalaitė, raudonplaukė gražuolė, ieško sau jaunikio. Kas įkops į stiklo kalną - laimės merginos ranką ir širdį.
Giedrė: Protingieji broliai išsyk įsigeidė Vilniaus karalaitės turtų ir sumanė lipti į stiklo kalną. Išgirdęs tai trečiasis brolis, kvailelis, taip pat nusprendė bandyti savo laimę. Ne dėl turtų... Svajojo jis apie tikrą meilę, uždegtą išbandymų ir troškimų.
O karalaitė savo rūmuose rymojo prie lango, liūdnai akimis lydėdama pravažiuojančius troleibusus, stebėdama žmones, susibūrusius aplink šauklį ir besiklausančius jo nešamos žinios apie karalaitę ir stiklo kalną... Mergina tikėjo meile, svajojo apie tikrą jausmą, uždegtą išbandymų ir troškimų...
Ir išaušo ta didinga diena. Protingieji broliai, apsitaisę sidabro šarvais, išvyko prie stiklo kalno. Trečiasis brolis, kvailelis, neturėjo sidabro šarvų, bet jis tikėjo meile, uždegta išbandymų ir troškimų.
Visi trys broliai susirinko stiklo kalno papėdėje, kur juos apsupo tūkstančiai vaikinų, norinčių išsikovoti karalaitės ranką ir širdį.
Protingieji broliai apdairiai ir atsargiai ėmė ropštis viršun. Stiklo kalnas buvo slidus ir status, todėl lipti nebuvo lengva. O trečiasis brolis, kvailelis, pamiršo visas kliūtis ir pasitikėdamas meilės jėga ir savo troškimu puolė bėgti stiklo kalnu. Jis nepaisė šio statumo ir stiklo slidumo, tiesiog bėgo, matydamas vienintelį tikslą- raudonplaukę karalaitę. O ši sėdėjo viršūnėje ir tyliai laukė, stebėdama kalno papėdę.
Mergina pastebėjo trečiąjį brolį, atkakliai kopiantį į viršūnę. Karalaitė matė jį, nepaliaujamai artėjantį, ir pajuto, kaip jos širdis ėmė blaškytis ir spurdėti. Tai buvo naujas ir labai malonus, bet keistas jausmas. Raudonplaukė karalaitė jo išsigando. Ji atsistojo, nusišluostė stiklo dulkes nuo savo auksinių kurpaičių ir apsisukusi kitu kalno šlaitu ėmė leistis žemyn. Tai pamatęs, trečiasis brolis ties kalno viršūne sustojo. Nulydėjo tolstančią karalaitę akimis, bet neišdrįso sušukt ir ją sustabdyti. Taip karalaitė, išsigandusi širdyje gimstančios meilės, liko be jausmo, kurio taip ilgai laukė ir tikėjosi. Ji paliko tėvo rūmus ir iškeliavo nežinomais savo šeimai keliais, o brolis, kvailelis, tylėdamas nusileido pakalnėn ir kartu su broliais, neįveikusiais kalno, grįžo namo.
Ir karalaitė, ir trečiasis brolis, kvailelis, liko be meilės, uždegtos išbandymų ir troškimų...
(Pauzė) O šita pasaka... Šita pasaka - mano gyvenimas...
Audrius: Karalaitė- tai tu?
Giedrė: Aš... Juk lengviausia didžiausią skausmą paversti tik išgalvota istorija, ar ne?
Audrius: Gal... Bet juk tikrojoje pasakoje, apie tris brolius, karalaitę veda kvailelis... Aš tikiu laimingomis pabaigomis...Gal tavo gyvenime karalaitė sugrįš ant stiklo kalno, o trečiasis brolis nesustos, pasiekęs viršūnę?...
Giedrė: Nemanau... Ar daug žinai gyvenime nutinkančių istorijų, kurių pabaiga laiminga?
Audrius: Teisybę pasakius - nemažai... Bet... Juokinga... Jei sekčiau pasaką apie save, ji galiausiai baigtųsi, kaip baigėsi taviškė... Gal mes nemokame būti vaikais, tikinčiais išgalvotomis istorijomis?
Giedrė: Gal... Bet nebekalbėkim apie tai… Žiūrėk, kaip gražiai leidžiasi saulė…
(CHORAS)
I vyras: Vėl apgaubia Vilnių tamsa…
II vyras: Užsimerkia bažnyčios,
III vyras: Apsikloja naktim
I, II, IIIvyra choru: Miesto bokštų vaiduokliai…
I vyras: Troleibusai užmiega…
II vyras: Nesapnuoja sapnų…
III vyras: Ir vitrinos užgęsta,
I, II, IIIvyrai choru: Pasiklydę plasnoja balandžiai…
I vyras: Šviesom žydi žibintai…
II vyras: Sargai miega parimę…
III vyras: Rašytojai imas darbų…
I, II, IIIvyrai choru: Vilnius tykiai užmiega, pasiilgęs spalvotų sapnų…

Audrius: Gražu… Bet vakarėjantis Vilnius priminė, kad man jau metas…
Giedrė: Saulė nusileis, nieks namo neįleis? (Juokiasi ).
Audrius: (Rimtu balsu) Ne…Tiesiog…Tuoj bus visiškai tamsu…Užmigs troleibusai, sargai ir bažnyčios… Baugu eiti gatvėmis, kada girdi tik jų ramų alsavimą… Man labiau patinka klausytis paskutiniųjų pavargusių troleibusų girgždesio į jų poilsio vietą; tylių, labos nakties linkinčių, bažnyčios bokšto laikrodžio dūžių… Nerimastingų sargo žingsnių…Taip grįžti namo man patinka. O kuomet jie visi sumiega - ne…Juk galiu netyčia išbudinti… (Nusijuokia).
Giedrė: Na gerai… Bet juk gatvės dar pilnos žmonių… Jų gaudesio… Gaila, kad jau eini… Gal dar kada susitiksim…
Audrius: Gal… Bet gali būti, kad ne, todėl norėčiau tau padeklamuoti vieną eilėraštį. Jaučiu, kad jis skirtas tau.
Giedrė: Negali būti…
Audrius: Gali, jei rašai žmogui, kurio nepažįsti, o paskui netikėtai su juo susitinki…
Giedrė: Rašei tu?
Audrius: Taip.
Giedrė: O susitikai mane?
Audrius: Aha (nusišypso).
Giedrė: Tada …Gal ir norėčiau jį išgirsti (nusišypso)…
Audrius: Gerai…Aš truputį jaudinuosi, nes dar nesu jo niekam deklamavęs… Nesijuoksi?
Giedrė: Baik tu! Aišku, kad ne!
Audrius: (Atsikosti) Gerai…(Atsidūsta)…
Tu vaikas…(pauzė)
Rugių bangose paskendus,
Po savo širdim pasislėpus,
Pasaulio triukšmo lopšinėj
Ištirpus kaip niekas…
Tu vaikas…

Geri po vieną lašelį,
Ore susikaupusią meilę,
Atmesdama pyktį ir skausmą,
Taip naiviai ir taikiai.
Tu vaikas…
Tyru nuogumu prisidengus,
Apsaugota savo svajonėm,
Pavogus iš laimės minutę,
Sapnais nutapysi.
Kaip vaikas.

Sapnus išdalinsi bespalviams
Bedvasiams pasaulio karaliams,
Kad ryte jie nubustų laimingi,
Truputį sutrikę…Kaip vaikas…

Tu savo pasauly paklydus,
Apsvaigus… Pamilus sapnus…
Naivi, bet laiminga tik šitaip…
Ištirpus, kaip niekas…
Tu vaikas…

Giedrė: Mm... Aš vaikas... (nusijuokia) Gera kažkam būti panašiai į vaiką, kai pati seniai jau tokia nesijaučiu...
Audrius: Nejaugi? O pasaka apie karalaitę?
Giedrė: Karalaitė joje jau suaugusi...Tokių pasakų vaikai nemėgsta...O..
Audrius: (Pertraukia) Aš manau kitaip...Visiškai kitaip.... Na, bet man jau metas... (Stojasi, girdisi šiugždesys).
Giedrė: Iki. Ačiū už eilėraštį. Man dar niekas niekada nieko panašaus nebuvo sakęs (nusijuokia)... Gaila, kad tokie nuostabūs atsitiktinumai, kaip mūsų susitkimas dažniausiai nutinka tik vieną sykį... (Pauzė) Atgal irgi lipsi kopėčiomis?
Audrius: O yra kitas kelias?
Giedrė: (Kvatodama) Ne, čia gyvenantys žmonės į savo butus lipa kopėčiomis ir pro langus...
Audrius: Na..
Giedrė: Žinoma, kad yra patys paprasčiausi laiptai...Jei tik tau jie nebus pernelyg neįdomūs.
Audrius: Kaip nors susitaikysiu su paprastumu (nusišypso)...
Giedrė: Jie štai ten...
Audrius: Gerai...Dar kartą iki ir ačiū už vakarą (girdisi tolstantys vaikino žingsniai)...
Giedrė: (Tyliai) Ačiū ir tau...
(Muzika)
Giedrė: Jei aš būčiau paukštis, kur nuskrisčiau be tavęs?
Audrius: Jei aš būčiau angelas danguj, kur nuskrisčiau (girdisi vaikino žingsniai ir alsavimas einant) ?
Giedrė:  Jei aš būčiau žiedlapis gėlės, kur užmigčiau?
Audrius:  Jei aš būčiau rudenio lapas, kur užmigčiau be tavęs?
Giedrė:  Jei liepsna aš būčiau, be tavęs sušildyt negalėčiau...
Audrius: Jei lietus aš būčiau, tuoj išsekčiau be tavęs...
Giedrė: Bet nerandu...
Audrius: Vis nerandu...
Giedrė: Tavęs tarp paukščių...
Audrius: Tarp angelų...
Giedrė: Gėlės žiede...
Audrius: Rudens aukse...
Giedrė: Liepsnos kaitroj...
Audrius: Lietaus lašuos...
(Nutyla muzika)
Giedrė:  Tik vieną naktį gyvenimas man buvo įsipykęs.
Tik vieną naktį sėdėjau ir verkiau, skaičiuodama žvaigždes.
Ir tąją naktį atėjo pas mane žmogutis.
Tikėjausi - paims mane už rankos jis ir išsives...

Jis atsisėdo ir didelėm žaliom akim pradėjo klausinėti.
Akim, ne žodžiais, nes juk tada nebūtų paslapties.
O aš sėdėjau ir verkiau, užvertus galvą į žvaigždes,
Bet jis iš spindinčių akių suprato. Suprato ir įžiebė man trupinį vilties...

Tada jis atsistojo ir sušuko: „Žvaigždės!”
Sušukus jos ėmė merdėti ir gest, mus apgaubė bauginanti tamsa.
Žmogutis liepė pamažiukais man surinkti savo ašaras
Ir svaidyti į dangų, kiekvieną jų palydint svaiginančia žvaigždžių giesme.

Aš svaidžiau. Jis išnyko.
Palikdamas tik mažą, beveik nematomą ruoželį dangaus skliaute.
Tik aš nebeverkiau. Buvau išsvaidžius ašaras.
Ir šįkart jos mane svaigino nejuntama ir neapaskoma žvaigždžių daina.

Aš tikiu, kad dar susitiksiu tą žmogutį - Audrių. Dar žiūrėsiu į jo dideles žalias akis… Jis turbūt nė nenumano, kad jo žodžiai man liepė surinkti ašaras, kurių niekuomet niekam nerodau…Karalaitė, ant stiklo kalno….
(Muzika)

Audrius: (Kalba eidamas gana tyliai, girdisi praeinančių žmonių nutolstantys balsai, pravažiuojantys automobiliai, troleibusai...) O...(Nusijuokia) šiandien mano mintys supyko ant gyvenimo... Ir paliko mane...Todėl aš be minčių....
I, II, IIIvyrai choru: Gera būti tuščiam tarsi skardinė dėžutė.Cha cha cha....
Audrius: Nieko negalvoju, tik jaučiu pasaulį... Negaliu ant pasaulio pykti, net negaliu svajot...
I, II, IIIvyrai choru: Tai truputį žudo, bet tik truputį...
I vyras: Tik truputį?
II vyras: Truputį?
Audrius: Truputį... Nes apie tai galvot negaliu... Imu pastebėti, kad galvodamas nemačiau pusės pasaulio... Galvodamas pamiršau sapnuoti ir tikėti... (Atsidūsta) Mano mintys mane išdavė... Bet nebenoriu pykti ant gyvenimo....
I, II, IIIvyrai choru: (Lėtai, tęsiamai) Tau duotos dvi galimybės...
Audrius: Gyventi nematant?
I, II, IIIvyrai choru: Arba svaigti gyvenimu...
Audrius: Aš noriu svaigti!
(I, II, IIIvyrai choru tyliai nusijuokia)...
Audrius: Bet nemoku... Atrodo - nagi kas čia tokio? Susipažinau su mergina... Bet kodėl taip negera, nulipus nuo stogo?...
(Pasigirsta keistas ūžesys, pagarsėja žmonių šurmulys.Kalbančių praeivių balsai t.y. jų mintys,viena po kitos garsėja, kol atsiskiria iš bendro šurmulio, po to taip pat palaipsniui nutyla).
I mergina: O jis visai simpatiškas (Tyliai nusijuokia).
I moteris: Koks keistas vaikinas... Panašus į mano sūnų...
II mergina: Fe, kokie batai!
I vyriškis: Įdomu, kiek dabar valandų… Devynios? Pusė dešimtos? Ne, turbūt dar daugiau. Gal paklausti šito? Jis be laikrodžio. Ech...
III mergina: Koks susikrimtęs vaikinas…Gal jis mane užkalbins? Aš šiandien tikrai patraukliai atrodau. Nagi, užkalbink, užkalbink!
II vyriškis: Aš jau vėluoju… Ji manęs ilgiau nelauks… Kas čia per stuobrys taip lėtai sliūkina?..
II moteris: Ko jis taip žiūri man į akis? Na va, jau nukreipė žvilgsnį… Mielas vaikis…
III vyriškis: Negaliu pakęst tokių vėplų, kurie eina paskendę savame pasaulyje... Painiojas čia man po kojomis… Visi mes turim savo problemų….
(CHORAS, greitu tempu)
I vyras: Tiek akių nulydi tave
II vyras: Tiek žmonių minčių gaubia lyg skraistė…
III vyras: Negirdi jų, bet tarsi jauti…
I, II, IIIvyrai choru: Tai sunku…
I vyras: Sunku…
II vyras: Sunku…
III vyras: Tu abejoji savo sprendimu?
I vyras: Praeiviai to nemato…
II vyras: Jie pyksta...
III vyras: Juokias,
I, II, IIIvyrai choru: Bet niekad nesupras juodų, kaip nerimas tavų minčių….
I vyras: Tik mergina?
II vyras: Tik raudonplaukė mergina
III vyras: Širdy tiek klausimų pasėjo…
I, II, IIIvyrai choru: Ir tai sunku…
I vyras: Sunku…
II vyras: Sunku…
III vyras: Kasdien praeivių galvos
I vyras: Prikimštos minčių apie tave…
II vyras: Suprast sunku,
III vyras: Bet tai tiesa…
I, II, IIIvyrai choru: Kasdien, lyg skraistė, apgaubia jos praeinantį tave…
I vyras: Jau netoli namai…
II vyras: Svajoji krist į baltą lovą…
III vyras: Ir be minčių, juodų juodų…
I, II, IIIvyrai choru: Užmigt toli, nuo stebinčių tave žmonių…

Jokūbas: Sūneli, kaimynėli, turi gal porą centų?
Audrius: Neturiu aš pinigų…
Jokūbas: Kodėl toks piktas? Taip nedaug juk paprašiau….Tu susikrimtęs?...
Audrius: Ne. O koks tau skirtumas? Aš neturiu nei cento ir noriu miego…Iki.
Jokūbas: Kaimyne, palūkėk! Galvojau šiandien sau pasidaryti galą… Jei nesurasiu žmogaus, kuriam galėčiau išsikalbėt, ryt ryte rasite mane štai ant šito kaštono tabaluojantį…
Audrius: Aš noriu miego! Laiko neturiu tokiems, kaip tu... Ir negraudink manęs.Tau pinigų neduosiu! Aš nemeluoju - neturiu jų!
Jokūbas: Sūnau, rimtai kalbu aš...Galvojau galą sau pasidaryt... O centų paprašiau, kad ant drąsos užgert turėčiau... Bet iš tiesų, man reik žmogaus, kuriam galėčiau išsikalbėt... Gal mirt tada nebus man taip sunku...
Audrius: Aš ne nuodėmklausys!
Jokūbas: Gerai, kaimyne! Kunigas - žmogus, kurio man dabar mažiausiai reikia… Prisėsk.
Audrius: O varge... Na…Gerai…
Jokūbas: Kuo tu vardu?
Audrius: Audrius.
Jokūbas: Malonu. Aš - Jokūbas. Kadaise buvau rašytojas… Kaip matai - dabar nebesu… (Nusijuokia dusliu balsu) O tu atrodai susikrimtęs nemažiau, nei aš…
Audrius: Galbūt šiek tiek ir esu, bet juk čia prisėdau išklausyti tavęs, kad rytoj nereikėtų nelaimingų žmonių nuo šakų nukabinėt…
Jokūbas: Gerai… pabandysiu apie save papasakoti poetiškai… Pabandysiu…(Pauzė, atsikrenkščia). Taigi... Jeigu ryte, išgėręs puodelį geltono rūko, užsinoriu ko nors stipresnio - leidžiu sau paragauti gyvenimo…(Kosteli) Retai… Nes jis per daug stiprus… Galėčiau apsvaigęs nebepataikyti į pasaulio rėmus… Sutriktų visatos pulsas… Vienas žmogus - pasigėręs gyvenimu! Garbė man... O galbūt tiesiog tapčiau vienu iš pamišėlių, linguojančių pirmyn, atgal, pirmyn... Jie visi žmonės, peršokę ribą, padauginę gyvenimo...Todėl jo ragauju retai ir po truputį... Bet šiandienm - liūdniausias mano gyvenimo sekmadienis... (atsidūsta) Nebebijau nepataikyti į rėmus - jau nepataikiau... Delne laikau sutraiškytą svajonę. Paslėpsiu ją.  Arba paskandinsiu... (Nusijuokia) Akyse... Apsvaigau nuo velniškai skanaus gėralo. Atrodo išgėriau savaitę savo tikro gyvenimo. (Pauzė) Jau girdžiu, kaip sutriko visatos pulsas. Vienas žmogus pasigėrė gyvenimu! (Atsipučia) Ech...Supratau, koks mano gyvenimas beprasmis...Rašydavau...Visą gyvenimą rašiau knygas, kurių  niekas neskaitė... Kurios niekam nerūpėjo... Leidyklose man visuomet atsakydavo neigiamai... Ir vistiek rašiau ir rašiau. Nepaisydamas nieko, bandžiau užfiksuoti nuostabų pasaulio paprastumą popieriaus lape. Iš tiesų, rašyti lioviausi visai neseniai. Sudeginau visus rankraščius, suplėšiau visus popieriau lapus, sulaužiau pieštukus ir spausdinimo mašinėlę... Todėl šis sekmadienis mano gyvenime liūdniausias... Savaitę gyvenau savo gyvenimą, žiūrėjau į save iš šono... Atrodžiau beviltiškai. Todėl praradau norą gyventi. (Liūdnai nusisjuokia) Norą rašyti...
Audrius: Žmogau...
Jokūbas: (Pertraukia) Jokūbas...
Audrius:Tiesa. Jokūbai, ar tau neatrodo, kad tu pametei savo gyvenimo prasmę?
Jokūbas: Ne. Gyvenimas neturi prasmės...
Audrius: (Sušunka)Aišku, kad turi!
Jokūbas: Ne, kaimyne, prasmės jis neturi. Mano gyvenimas niekuomet nebuvo prasmingas... Galbūt suprasi tai, sulaukęs mano metų, o galbūt, ko tau ir linkėčiau, tavo gyvenimas visgi bus prasmingas...
Audrius: Bet jis toks jau yra. Prasmė slypi smulkmenose. Nejaugi tau neatrodo, kad mūsų pokalbyje taip pat slepiasi tavo gyvenimas? Tu norėjai išsikalbėti...
Jokūbas: Taip...
Audrius: Mes čia sėdime...
Jokūbas: Ir?..
Audrius: Ir rytoj kaimynas, kuris norėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu, kurio iki šiol aš nė nepažinojau, nebus iškeliavęs žaisti mirties su angelais…
Jokūbas: Tu velniškai protingas… Jei būčiau mokėjęs kapstyti džiaugsmą iš tokių dalykų, iš kokių moki tu, nebūčiau dabar tik sumautas benamis…
(CHORAS, greitu tempu)
I vyras: Ar iš tiesų tai ne akių dūmimas?
II vyras: Ar savo žodžiais tu tiki?
III vyras: Bandai surast benamio laimės saują,
I, II, IIIvyrai choru: O pats paskendęs nevilty…
I vyras: Juk nemiegi tu,
II vyras: Nubudęs apie ją svajoji,
III vyras: Juk nerandi sau vietos,
I, II, IIIvyrai choru: Bandai tą trūkumą paslėpt širdy…
I vyras: Bandai sau laimę rast prote,
II vyras: Nesutinki kad neramu tau,
III vyras: Ir pamiršti ištarti drąsiai sapno vidury:
I, II, IIIvyrai choru: Širdy keistumą tą paliko mergina...
I vyras: Tik mergina…
II vyras : Be jos, to jausmo, priverčiančio tau širdį suspurdėt, nėra…
III vyras: Pats nepažinęs laimės
I, II, IIIvyrai choru: Bandai ją atiduot kitam, kuris galbūt, kitaip nei tu, išdrys ją panaudot!...

Audrius: Aš bailys…
Jokūbas: Kaip?
Audrius: Ne, nieko…
Jokūbas: Nieko, tai nieko…(Nusijuokia)
Audrius: Ar kada nors mylėjai?
Jokūbas: Keistas klausimas… Juk visi žmonės myli… Moteris rašytojui - tai mūza, įkvepianti jį kurti. Visos knygos, eilėraščiai ir pjesės, apsakymai, novelės ir net absurdiškiausi pasakojimai parašomi mylint.
Audrius: Tuomet, turbūt, tu man gali atsakyti į kluasimą, kaip suprasti, kad tavo širdy įsikūrė meilė?
Jokūbas: Tiesiog pajusti.
Audrius: Aš nepažįstu to jausmo.
Jokūbas: Nejaugi? (Dusliai atsikosi) Taip nebūna. Galbūt tu nemoki paklausti savo širdies, ar ji jau išsirinko mūzą…
Audrius: Galbūt… Galbūt nemoku paklausti… Ir nežinau, kaip to išmokti…
Jokūbas: Kažkada skaičiau labai gerą knygą. Nepamenu nei pavadinimo, nei kas ją parašė, tačiau ji mane išmokė labai svarbaus dalyko.
Audrius: Kokio ?
Jokūbas: Jog kiekviename žmoguje, kuomet jam iškyla pasirinkimo galimybė, kai jis nežino, kuris kelias teisingas, jau slepiasi atsakymas. Širdis visuomet žino, kaip pasielgti. Reikia pasiduoti nuojautai. Tuomet pasielgsi teisingai. Ne visuomet gerai per daug galvoti…
Audrius: Taigi atsakymą aš jau turiu?
Jokūbas: Taip. Bet tu tik žmogus ir tau teks palaukt, kol jį išgirsi… (Atsistoja, girdisi tylus pūkštimas, rąžymasis)
Audrius: Jau eini?
Jokūbas: Taip. Juokinga, bet supratau, kad visą tą laiką žinojau, kad žudytis neverta…Turbūt nei nebūčiau to daręs, bet man labai reikėjo rasti žmogų, kuris būtų manimi rūpinęsis. Ačiū. Negaliu juk kaimynui visą naktį neduoti ramybės problemomis, kurias išspręs laikas. Iki, sėkmės tau… Mano gyvenimas jau slenka vakarop. Tavo - dar tik prasideda. Liaukis stengtis viską paaiškinti logiškai. Tai neduoda jokios naudos… (Paskutinius žodžius ištaria toldamas nuo vaikino)
(CHORAS, greitu tempu)
I vyras: Jei po savaitės mirsi,
II vyras: Ką spėsi padaryt?
III vyras: Ką nuveikt norėsi?
I, II, IIIvyrai choru: Kokius žmones aplankyt?
I vyras: Jei po savaitės mirsi,
II vyras: Kokius darbus baigt skubėsi?
III vyras: Dėl ko verksi vakarais?
I, II, IIIvyrai choru: Ką palikti žmėje gailėsi?
I vyras: Jei po savaitės mirsi,
II vyras: Išdrįsi priešui spjaut į veidą….
III vyras: O mylimam ištart “Myliu”.
I, II, IIIvyrai choru: Kad spėtum viską - versiesi per galvą.
I vyras: O gal geriau sustok ir pagalvok iš naujo
II vyras: Tiesiog prisėsk ir pasėdėk.
III vyras: Taip trokšdamas tiek daug pasaulio,
I, II, IIIvyrai choru: Prieš mirtį daiktus susidėk…
I vyras: Cha cha cha… Daiktus susidėk…
II vyras: prieš mirtį…
III vyras: Daiktus susidėk…

Audrius: Gana!
(Suskamba telefonas)
Audrius: Alio...
(Traškesys, tolimas merginų pokalbis, girdisi tik padriki garsai)
Audrius: Klausau!
(Garsėja merginų balsai )
Karolina: Labai blogai tave girdžiu...
Audrius:Klau... (Vidury žodžio nutyla)
Ieva: Kas čia kalba?
Karolina: Alio!
Ieva: Regis viskas tvarkoj.
Karolina: Taigi, kaip ir sakiau, aš ką nors sugalvosiu ir čiuošiu iš Lietuvos.
Ieva: Bet aš niekaip nesuprantu, kodėl?
Karolina: Nes užkniso gyventi sumautai, kaip visi. Žinai, visų žmonių gyvenimo būdas iš esmės yra gyventi suknistai vienodai.
Ieva: Manai, kad išvažiavus bus kitaip? Manau, jei nori - bet kur gali gyventi nevienodai.
Karolina: Taip. Išvažiavus viskas bus kitaip. Kaip tu įsivaizduoji, ar Vilniuj,  o ir Lietuvoj, galima gyventi nevienodai? Lietuvoj viskas yra nuobodu. Mane užkniso mūsų sumauta rutina. Mokykla, garažas, dailės mokykla, džiazas, gitara, valkiojimasis mieste, laiko stūmimas penktadienį... Ir taip kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį! O vasarą? Bus taip pat, kaip ir aną vasarą. Valkiojimasis ir nieko... Užknisa! Supranti, - rutina yra pats klaikiausias dalykas ir jis gyvena kiekvieno žmogaus kiekvienoje dienoje. Aš to nekenčiu ir ruošiuosi neturėti jokios rutinos. Pavyzdžiui tu šiandien ir kiekvieną dieną mokykloje pasimėgaudama braižai suknistas lenteles ir sprendi uždavinius. Sumautus uždavinius, kurių mums  niekados gyvenime neprireiks. Tu, mes visi gaištame gyvenimą dėl kažkokių nesamonių, kurios mus paverčia kažkokiomis būtybėmis, gyvenančiomis rutinoje.
Ieva: Aš nesakau, kad rutinos nėra. Taip. Ji yra, bet jei išvažiuosi kitur, pirmas kelias dienas gal ir gyvensi kitaip, bet paskui vėl atsiras rutina. Reikia tą rutiną daryti kuo mažiau nuobodžią.
Karolina: Neatsiras. O koks skirtumas, jei ir atsiras. Bet patikėk - ne po kelių dienų... Mane užkniso gyvenimas. Įsivaizduoji, kiap baisu - vakar atrodė, kad jaučiu, kaip einu iš proto. Einu iš proto! Įsivaizduoji... Atrodė, kad nugriuvau ir grimztu gilyn į žemę.  Ir taip visą amžinybę... Bet paskui viskas kažkaip sugrįžo į savo vietą... Turbūt nereikėjo eit i „Traukinių žymėjimą“... Visą filmą temo akyse ir atrodė, kad verkiu aš ir visi, sėdintys aplinkui. Tik kažkoks žmogus, sėdėjęs prie manęs juokėsi...
Ieva: Karolina...
Karolina: Ką?
Ieva: Nusiramink... Per daug galvoti nesveika... Kuo daugiau kalbėdama prisismeni, tuo tau darosi sunkiau...
Karolina: Bet man reikia... Reikia išsikalbėti....
Ieva: Žinai, ką? Susitinkam.  Ateik pas mane.  Aš kaip tik kepu sausainius...
Karolina: Marcipaninius?
Ieva: Taip. (Nusijuokia) Ateik, kartu sušlamšim, kaip senais gerais laikais. Ateik, būk gera.
Karolina: Gerai... (Nusijuokia) Įkalbėjai. Po penkiolikos minučių...
Ieva: Laukiu.Pas mane galėsim dar šnektelti. Iki.
Karolina: Iki.
(Girdisi dedamas ragelis, traškesys, vėliau telefono signalas „užimta“.)
Audrius: (Atsidūsta) Va tau ir pataikiau... Gyvenimas... Rutina... Negražu klausytis svetimų pokalbių, bet kai jie patys ateina pas tave... Pakviečia tave... Keista...
(Muzika, vėliau persipina į vargonų gaudesį)
(Girdisi  skambantys vaikino žingsniai, tylioje bažnyčioje, taip pat girdisi kelių žmonių pašnibždomis kalbamas „Tėve mūsų“).
(Pasigirsta drabužių šiugždesys, vaikinui sėdantis.)
Audrius: Garbė Jėzui Kristui..
Kunigas: Garbė, o kas pats būsi?
Audrius: Audrius...
Kunigas: Išpažinties prieit pas mus užklydai? Nematytas...
Audrius: Ne... Atsakymų ieškau...
Kunigas: Suprantu. Tiesingą vietą pasirinkai... Čia ne vienas žmogus savo pašaukimą rado ir sustiprino...
Audrius: Ne. Ne pašaukimo aš ieškau. Bandau išgirsti, ką man sako mano širdis...
Kunigas: Bet juk taip tu ir ieškai savo pašaukmo! Širdies balsas tau sako, kaip reikia elgtis, o tai ir yra tavo kelias.
Audrius: Tebūnie... Aš nebesuprantu savęs... Ar jūs turite laiko?
Kunigas: Kiek tik prireiks, vaike.
Audrius: Jau senokai bandau išgirsti atsakymą į vieną, man ramybės neduodantį klausimą. Man be galo sunku ,rodos, visas mane supantis pasaulis bando man įbrukti savo nuomonę... Benamis, praeiviai, netyčia išgirstas telefono pokalbis. Visa tai rėkte rėkia, kad gyvnimas neturi prasmės. Žinau, kad bažnyčia labiausiai vertina būtent gyvenimą... Todėl, manau, jūs man galite atskleisti gyvenimo, būties prasmę.... Juk galite, tiesa?
Kunigas: Žmogui nelemta suprasti taip daug. Mums nelemta perprasti gyvenimo esmės. Žinome tik tiek - gyvenimas yra pati didžiausia dovana, duota mums. Turime jį vertinti.
Audrius: O kas gyvenime svarbiausia?
Kunigas: Aš manau, kad meilė. Ji visa ko pagrindas...
Audrius: Aš irgi taip maniau, kol nepasimečiau savo jausmuose. Kaip atpažinti, kad mano širdyje įsikūrė meilė?
Kunigas: Pajusti. Nors iš tiesų žmogaus širdyje visuomet rusena meilė. Vienų širdyse stipresnė, kitų silpnesnė, bet rusena ji pas kiekvieną...
Audrius: Bet jūs, kaip kunigas, pasirinkote mylėti Dievą?
Kunigas: Taip. Tai man buvo svarbiausia.
Audrius: Kaip pajutote tą meilę? Kaip supratote, kad esate pasirengęs visko atsižadėti, vardan meilės Viešpačiui?
Kunigas: Vieną vakarą klūpojau ir meldžiausi,
Vidury kopų ir savo įmintų pėdų.
Klūpojau, nes buvo gera melstis,
Beribiam Dievui ir kažkam, ko taip pasiilgstu.
Kažkam, kas taip beviltiškai prabėgo ir nebesugryžo.
Ir to turbūt aš šitaip įnirtingai ieškau tarp
Laiko, smėlio ir gyvenimo smilčių.
Kažko, kas man aprodė šį pasaulį.
Pasaulį, kuriame aš netgi vietos sau neberandu.
Tik kopose, kurios užmigdė kaimą,
(Galiu tikėtis, jog vieną dieną užmigdys jos ir mane)
Aš surandu minčių ir tai, kuo dar galiu tikėti,
          Kad ir nuolatiniu ir monotonišku žuvėdrų klyksmu, jūros ošimu...
Bet man pasibaigė lotyniški maldyno puslapiai,
Ir tylų, tylutėlį „amen“ išgirdau.
Ne aš jį ištariau, tiktai prislėgtas kaimas
Klūpojo su manim ir meldėsi šventu, lotynišku žodžiu.
(Atsidūsta) Taip melsdamasis kopose, aš radau savo pašaukimą... Išgirdau sielos šauksmą....
Audrius: Bet juk tai jums nutiko netikėtai?
Kunigas: Žinoma, aš nevažiavau prie jūros, žinodamas, kad iš ten išvyksiu su mintimi, jog noriu tapti kunigu... O koks klausimas, vaike, tau neduoda ramybės.
Audrius: Visai neseniai, aš pažinau vieną labai keistą būtybę...
Kunigas: Būtybę?
Audrius: Merginą.
Kunigas: (Nusijuokia) Taip, klausau.
Audrius: Susipažinau su ja netikėtai, bet kartu ir taip nuostabiai, netradiciškai... Ant namo stogo...
Kunigas: O! (Tyliai suploja rankomis)
Audrius: Kalbėjomės apie, rodos, pačius papraščiausius, žemiškiausius dalykus, bet jie kartu atrodė dieviški…
Kunigas: (Šypsodamasis) Taip būna, kuomet įsimyli…
Audrius: Bet aš nežinau… Nežinau, ar įsimylėjau… Nežinau, ar galima pamilti žmogų, su juo pabuvus , rodos, vos akimirką…
Kunigas: Galima, jei tuomet tau ta akimirka atstoja amžinybę…
Audrius: Juk jūs kunigas… Ar galite tai suprasti?
Kunigas: Ir kunigai jaunystėje būna patyrę švelnią ir gražią meilę. Dvasinė meilė be galo gražu… Man atrodo, kad būtent ji ir įsikūrė tavo širdyje…
Audrius: Galbūt… Bet tai suprasti reikia man pačiam…
(Girdisi tolstantys, bažnyčioje aidintys vaikino žingsniai, kelių žmonių “Tėve mūsų” ir tylus vargonėlių gausmas...)
(Vaikinas išeina į gatvę, pasigirsta keistas ūžesys, pagarsėja žmonių šurmulys. Kalbančių praeivių balsai t.y. jų mintys,viena po kitos garsėja, kol išsiskiria iš bendro šurmulio, po to taip pat palengva nutyla).
II mergina: Taip seniai nebuvau bažnyčioje... Niekad nebūčiau pagalvojus, kad tokie simpatiški vaikinai, kaip šis, lankosi tokiose vietose...
I vyriškis: Ji buvo nuostabi... Tokia moteris! Bet darbas, darbas, darbas… Reikia skubėti… Jis ilgiau nelauks…
II mergina: Kaip skauda… Skauda galvą… Daugiau neiškęsiu…
I moteris: Nuostabus vakaras! Pasiilgau tokių vakarų... Kaip gera gyventi Vilniuje... Čia kiekvienas žmogus man tiesiog spinduliuoja grožiu...
II vyriškis: Kodėl tas vaikinas į mane taip keistai žiūri? Ar aš nekaip atrodau? Nusibosta tas nuolatinis pašiepiamas praeivių žvilgsnis... Tarsi aš kaltas kad turiu nešioti akinius...
II moteris : Vėluoju! Vėluoju! Kaip suspėt į tą prakeiktą tėvų susirinkimą?!
Andrė: Ar čia tik ne Audrius?.. O Dieve, rodos tikrai jis! Reikia užkalbint…
Man dabar to tikrai labai reikia...
(CHORAS)
I vyras: Tiek akių nulydi tave
II vyras: Tiek žmonių minčių, gaubia lyg skraistė…
III vyras: Negirdi jų, bet tarsi jauti…
I, II, IIIvyrai choru: Tai sunku…
I vyras: Sunku…
II vyras: Sunku…
III vyras: Tu abejoji savo sprendimu?
I vyras: Praeiviai to nemato…
II vyras: Jie pyksta...
III vyras: Juokiasi,
I, II, IIIvyrai choru: Bet niekad nesupras juodų kaip nerimas tavų minčių….
I vyras: Tik mergina?
II vyras: Tik raudonplaukė mergina
III vyras: Širdy tiek klausimų pasėjo…
I, II, IIIvyrai choru: Ir tai sunku…
I vyras: Sunku…
II vyras: Sunku…
III vyras: Kasdien praeivių galvos
I vyras: Prikimštos minčių apie tave…
II vyras: Suprast sunku,
III vyras: Bet tai tiesa…
I, II, IIIvyrai choru: Kasdien, lyg skraistė, apgaubia jos praeinantį tave…
I vyras: Jau netoli namai…
II vyras: Svajoji krist į baltą lovą…
III vyras v: Ir be minčių, juodų juodų…
I, II, IIIvyrai choru: Užmigt toli nuo stebinčių tave žmonių…

Andrė: Audriau!
Audrius: Andrė? Čia tikrai tu? Sveika!
Andrė: Aš irgi nepatikėjau tave pamačius. Pasikeitei (nusišypso)…
Audrius: Šiek tiek… Praėjo nemažai laiko…
Andrė: Nors kartais atrodo, kad kartu mes buvom dar vakar…
Audrius: Taip… Kaip sekasi?
Andrė: Man neblogai, o va brolį paguldė į ligoninę… Pas jį ir skubu…
Audrius: Titą? Tu rimtai? Kas jam nutiko?
Andrė: Pameni jo “žaidimus” su narkotikais?
Audrius: Na…
Andrė: Prisižaidė… Nežinau, kas žmones pastūmėja prie to šlamšto, bet… Jam buvo jau visai prastai ir mes su mama įkalbėjom gultis į ligoninę. Kad išvalytų organizmą nuo tos nesąmonės. Gal tai jam padės pabaigti visą tą reikalą…
Audrius: Kokioj ligoninėj jis guli?
Andrė: Parko gatvėj…
Audrius: Pala, bet gi ten psichuškė!
Andrė: Ne tik. Ten taip pat atlieka detoksikaciją...
Audrius: Tai tu dabar ten skubi?
Andrė: Taip.
Audrius: Gal galiu su tavim? Seniai jo nemačiau. Manau,  kad tokiu metu draugai jam labai reikalingi...
Andrė: Žinoma, jei tik tau tai nėra labai nemalonu..
Audrius: Ne, jokiu būdu. Važiuojam...
(Girdisi atdaromos troleibuso durys. Žmonių troleibuse šurmulys...
Troleibuso vairuotojas: Menų gimnazja. Kita stotelė- Kalnų parkas...
Muzika, fone girdisi žmonių balsai, pranešamos stotelės, vėliau Andrės balsas, kad reikia persėsti į autobusą)
Andrė: Atvažiavome... Apėjęs šitą pastatą pamatysi kitą, su didelėm, rodos baltom durim. Ten užeik ir luktelk manęs. Aš šnektelsiu su keliais gydytojais.
(CHORAS)
I vyras: Dažnai iškyla klausimas
II vyras: Ką mes vadiname bepročiais...
III vyras: Ar kartais nesupranta jie pasaulio
I, II, IIIvyrai choru: Geriau nei mes...
I vyras: Ar akys jų nemato
II vyras: Visko daug tikriau nei mūsų
III vyras: Ar jie savu abejingumu
I, II, IIIvyrai choru: Nesislepia nuo mūsų pamišimo.
I vyras: Juk net neklausiame,
II vyras: Bepročiai jie ar mes?
III vyras: Tai rodos mums savaime aišku
I, II, IIIvyrai choru: Nors  ta riba pradingusi kažkur...
I vyras: Jų akys gąsdina aplinkinius
II vyras: Jų lūpos taria mums  neatrastus žodžius...
III vyras: O kai jie šypsosi, mums kyla noras slėptis
I, II, IIIvyrai choru: Nes grožį mato jie, o mes tik demonus...
I vyras: Cha cha cha... Bepročiai...
II vyras: Peržengę kažkokią ribą...
III vyras:Padauginę gyvenimo....
I, II, IIIvyrai choru: Jie tik gyvena tuo, kuo mes apkaltinam sapnus...

Andrė: Kaip pabučiuotas stovi... Negirdėjai, kaip šaukiau!
Audrius: Atleisk, užsigalvojau....
Andrė: Einam, Titas laukia...
(Muzika)
Titas: Sveiki! Audriau?! Nesitikėjau tavęs čia pamatyt! Kaip sekasi, žmogau?
Audrius: Nieko, normaliai, tau, rodos, šiek tiek prasčiau...
Titas: Ne. Kodėl? Čia visai linksma būti... Tik nekokie sapnai kankina, o liaudis čia šauni (nusijuokia)... Žinot, ką? Lauktuves man išpakuosit vėliau. Dabar jau beveik septynios. Tokiu metu gretimam korpuse pamokslininkas kalbasi su Dievu, manau jums būtų įdomu išgirsti..
Andrė: Pamokslininkas?
Titas: Taip, toks vaikinukas, beprotis, bet dėl jo pomėgio kalbėtis su Dievu mes jį praminėm pamokslininku.
Audrius: Matai, kaip...
Andrė: O gydytojai ir apsauga? Aš maniau, kad čia blaškytis ir rėkaut nėra leidžiama... Jo nenuramina?
Titas: Tai kad jis per daug ten nesiplėšo... Išdrožia kokią kalbą ir tiek... O apsauga jam nieko nedaro, nes daugelį pamišėlių jo kalbos ramina. Supranti, juose jau gimęs tikėjimas, o pamokslininkas jiems tarsi ganytojas... Jis irgi savotiškas gydytojas. Nagi, eime, jau tuoj prasidės...
Audrius: Gal ir visai įdomu...
Andrė: Man tai kažkaip šiurpoka...
Titas: Na, sese, nesilaužyk, pamatysi, bus smagu (nusikvatoja)...
(Jų žingsniai skamba koridoriuje, pamažu pradeda girdėtis rėkiančio „pamokslininko“ balsas, iki pat jo kalbos pabaigos girdisi kažkokio ligonio nesustojantis juokas, pliaukšėjimas, karts nuo karto pasigirsta pritariantys šūktelėjimai.)
Pamokslininkas: Labas, Dieve. Lėtai praslinko ši savaitė... Bet buvo gera. Ar žinai, kad sukūrei žmonėms per gražų dangų? Diena iš dienos skaičiavau spalvas, kuriomis jis nušvinta rytą, dieną ir vakare. Jukingiausia, kad nemoku skaičiuoti.
Dieve, žiūrėdamas į žvaigždes, prisiminiau Tavo akis. Juk pameni, kaip kūrei mane iš oro, žemės, vandens ir savęs. Tada žiūrėjai taip meiliai ir skaisčiai, kaip kad žiūri žvaigždės. Pamilau jas taip pat, kaip ir tave. Dabar nebebus taip liūdna... Kas rytą, vos pasaulis prasimerkia, einu į savo sodą. Dievinu apelsinmedžių ir abrikosų kvapą. Jų ten auga šimtai. O dar mano paukščiai!.. Be jų giesmių būčiau tuštesnis už bedugnę. Sode jie gieda kasdien. Netgi naktį. Tikiu, Viešpatie, kad kartu su jais aš šlovinu Tave. Dėkui, kad galiu turėti savo medžius, paukščius, žvaigždes ir dangų. Būna dienų, kai iš laimės krykštauju it kūdikis. Tuomet krentu į savo iki skausmo žalią veją ir leidžiu džiaugsmui, kartu su prakaitu gertis gilyn, tekėti žemės gyslomis. Kaip nenusakomai gera turėti viską, ko geidžia širdis! Kaip Tau, Viešpatie, turėtų būti gera duoti žmonėms tokius tyrus džiaugsmus! Šiąnakt buvau savo grakščioj, balto marmuro koplyčioj. Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į melsvas, išgąstingai spurdančias žvakių liepsnas. Dieve, ten Tavęs nejuntu. Juntu savyje... Mano keistą sielą sudrebino amžinybę primenantys kūdikių balseliai. Tikiu, Viešpatie, kad kartu su jais aš šlovinu Tave. Dėkui, kad galiu turėti savo koplyčią, angelus ir baikščias žvakių liepsnas. Būna dienų, kai mane užvaldo nerimas ir liūdesys. Tuomet prisiglaudžiu prie šalto, tikėjimu alsuojančio marmuro ir leidžiu savo liūdesiui sumišti su tavo išmintimi ir taip papildyti mane. Kaip neapsakomai gera žinoti viską, ko geidžia mano protas. Kaip Tau, Viešpatie, turėtų būti gera duoti žmonėms tokį tyrą žinojimą! Aš turiu draugų. Kartais mes susikimbam už rankų ir neriam į mano sidabru spindinčią upę. Taip aš elgiuosi, jei kurį vieną iš jų aplanko juoda neviltis, o taip būna dažnai... Viešpatie, savo upėje aš girdžiu muziką! Visi mes girdime. Bet juokingiausia, kad aš nemoku klausyti... Melodija užburia. Ji tokia švelni... Tuomet mes visi pasijuntame kaip vienas. Tikiu, Dieve, kad kartu su jais aš šlovinu Tave. Dėkui, Viešpatie, kad galiu turėti draugus, muziką ir sidabro upę. Būna dienų, kai mane aplanko neviltis. Tuomet aš atsimerkęs paneriu į sidabro vandenį  ir žvelgiu savo draugams į akis. O jos visos tokios gilios... Kaip neapsakomai gera turėti draugų... Kaip Tau, Viešpatie, turėtų būti gera duoti žmonėms tokį tyrą jausmą, kaip draugystė... Taip tylu... Dabar taip tylu... Mano pasaulis gražus, Viešpatie!
(Pasigirsta ligonių šauksmai ir plojimai, Po to dviejų gydytojų žemi balsai, liepiantys išvesti ligonį)
Titas: Sakiau, kad čia įdomu...
Andrė: O jis, būdamas sveikas, tikrai buvo labai protingas...
Audrius: Aš abejoju, ar  jis dabar yra ligonis, o mes sveikieji... Aš turiu bėgti. Labai malonu buvo pamatyti tave, Titai. Kapstykis iš mėšlo į kurį įklimpai. Atleiskit, kad taip greit jus palieku, bet aš supratau,kad man brangi kiekviena minutė. Kalbant pamokslininkui išgirdau ir savo širdies balsą... (Paskutinius žodžius  Audrius taria bėgdamas, jie ataidi iš koridoriaus galo)
Andrė ir Titas choru : Keistuolis... (nusijuokia)
(Muzika, jos fone Giedrės žodžiai)
Giedrė: Tu vaikas…(pauzė)
Rugių bangose paskendęs,
Po savo širdim pasislėpęs,
Pasaulio triukšmo lopšinėj
Ištirpęs kaip niekas…
Tu vaikas…

Geri po vieną lašelį,
Ore susikaupusią meilę,
Atmesdamas pyktį ir skausmą,
Taip naiviai ir taikiai.
Tu vaikas…

Tyru nuogumu prisidengęs,
Apsaugotas savo svajonėm,
Pavogęs iš laimės minutę,
Sapnais nutapysi.
Kaip vaikas.

Sapnus išdalinsi bespalviams
Bedvasiams pasaulio karaliams,
Kad jie nubustų laimingi,
Truputį sutrikę…Kaip vaikas…

Tu savo pasauly paklydęs,
Apsvaigęs…Pamilęs sapnus…
Naivus, bet laimingas tik šitaip…
Ištirpęs, kaip niekas…
Tu vaikas…

Audrius: (Vaikinas kalba eidamas, girdisi jo alsavimas) Būk ant stogo, maldauju, tu tik būk ant stogo... Man nieko daugiau nereikia, tik pamatyti tave... Aš supratau...
Giedrė: Ku kū...
Audrius: Ku kū. Giedre?!
Giedrė: Taip, aš čia (nusijuokia).
Audrius: Ačiū Dievui, suradau tave… Tik nepabėk, aš lipu pas tave…
Giedrė: Tiek laukus dar truputuką palauksiu. Lipk, tik sprando nenusisuk (juokiasi). Pasiilgai Vilniaus panoramos iš viršaus? Tikėjausi, kad čia sugrįši… Pamatęs tokį vaizdą vieną sykį gyvenime, tikrai norėsi pamatyti jį ir antrąsyk.
Audrius: (Kalba lipdamas) Vilnius tikrai gražus, bet jį aš matau kasdien. Pasiilgau ko kito.
Giedrė: Įdomu ko…(nusijuokia) Še, imk ranką, bus lengviau užsiropšti.
Audrius: Ačiū. (Atsipūčia) Na va… O viskas per tas savaites nuo mūsų pasisėdėjimo čia su tavim labai pasikeitė…
Giedrė: Žinoma… Juk nebuna dviejų vienodų dienų..
Audrius: Kaip ir dviejų vienodų žmonių…
Giedrė: Na, sakyk priežastį, ko čia atsibeldei ant stogo, pas mane…
Audrius: Tu pati atsakei į savo klausimą… Pas tave… Norėjau pamatyti tave…
Giedrė: Tu rimtai?
Audrius: (Kalba susijaudinęs, gana greitai)Rimčiau nebūna… Nulipęs nuo stogo aš jaučiausi lyg nesavas. Vis galvojau apie tavo sektą pasaką, apie princesę, trečiajį brolį, kvailelį, ir jų abiejų absurdišką poelgį… Man… Man labai sunku išsakyti tau viską, kas dedasi mano galvoje… Aš... Atrodo, kad aš supratau, ko man reikia…
Giedrė: Na ir kas tai yra? Ko tau reika?
Audrius: Tavęs.
Giedrė: Manęs?
Audrius: Aš nežinau, kas dedasi mano širdyje. Bet žinau, kad jaučiu kažką nuostabaus tau. Ir dar žinau, kad negalu ilgiau laukti. Nes kuo ilgiau bandysiu suprasti save, tuo labiau gyvenimas darysis beprasmis. Girdėjau iš žmonių lūpų, ką reiškia beprasmybė. Aš supratau, kad jei pamišėlis dėkoja Dievui už mažučius laimės trupinius, kai aš tą laimę visą laikau saujoje, tai... Aš negaliu tavęs paleisti.
Giedrė: Pameni, anąsyk tu man deklamavai eilėraštį. Sakei, kad jis buvo skirtas man... Aš irgi moku vieną... Vieną, kuris skirtas mums abiems... (Atsidūsta)
Aš išeinu ir sugrįžtu,
Tu išeini, grįžti...
Pabėgome iš pasakų,
Bet joms mes sukurti...
Pabusk! Pajusk! Nustok sapnuot!
Tu žemėje esi...

Sparnai tau trukdo atsistot,
Be jų...Tu suklumpi...
Nemokam skrist... Nemokam eit...
Džiaugsmai tokie trumpi...
Už rankų susikibę mes,
Kartu, bet atskiri...
Juk taip dažnai svajonėse,
Sapne, minty, toli,
Mes susitinkam tik tai tam,
Kad liktume vieni.
Ir vėl ir vėl... Pabusk! Pajusk!
Tu žemėje esi…
Nemokam skrist, nemokam eit…
Kartu, bet atskiri….
Audrius: Tu apie mus?
Giedrė: Gal… Nežinau…
Audrius: Pabėgome iš pasakų… Tai tiesa. Aš daug galvojau apie karalaitę, ant stiklo kalno. Karalaitė - tai tu. Tai pasakei iš karto, pasekusi pasaką. Ir nesvarbu, kas buvo tas trečiasis brolis tavo praeityje. Šįkart juo tapęs būčiau aš… Juk užlipau pas tave ant stiklo kalno. (Nusijuokia)Iš tiesų užlipau… Ir manau, kad esu vertas tavęs. Per tas dienas, prabėgusias nuo mūsų susitikimo, aš, kap tikroje pasakoje, patyriau išbandymus. Ir… Dabar, atrodo, atėjo graži pasakos pabaiga… Aš sugrįžau.
Giedrė: Gal... Stiklo kalną tu jau sudaužei... Bet nebekalbėkim apie tai…Žiūrėk, kaip gražiai leidžiasi saulė... (Nusijuokia)
(CHORAS)
I vyras: Vėl apgaubia Vilnių tamsa…
II vyras: Užsimerkia bažnyčios
III vyras: Apsikloja naktim
I, II, IIIvyrai choru: Miesto bokštų vaiduokliai…
I vyras: Troleibusai užmiega…
II vyras: Nesapnuoja sapnų…
III vyras: Ir vitrinos užgęsta,
I, II, IIIvyrai choru: Pasiklydę plasnoja balandžiai…
I vyras: Šviesom žydi žibintai…
II vyras: Sargai miega parimę…
III vyras: Rašytojai imasi darbų…
I, II, IIIvyrai choru: Vilnius tykiai užmiega, pasiilgęs spalvotų sapnų…

(Muzika)
Giedrė: Jei aš būčiau paukštis, kur nuskrisčiau be tavęs?
Audrius: Jei aš būčiau angelas danguj, kur nuskrisčiau?
Giedrė:  Jei aš būčiau žiedlapis gėlės, kur užmigčiau?
Audrius:  Jei aš būčiau rudenio lapas, kur užmigčiau be tavęs?
Giedrė:  Jei liepsna aš būčiau be tavęs sušildyt negalėčiau...
Audrius: Jei lietus aš būčiau tuoj išsekčiau be tavęs...
Giedrė: Ir pagaliau...
Audrius: Aš suradau...
Giedrė: Tave tarp paukščių...
Audrius: Tarp žiedų...
Giedrė: Tarp stiklo kalno trupinių...
Audrius: Rudens aukse...
Giedrė: Gal angelo delne?..
Audrius:Ne... Vilniaus, tykiai miegančio, spalvotame sapne...
2003-04-27 23:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 37 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-02 01:38
veikejas
Negalėjau nebaigt skaityt, užkabino mane :) Ne tiek pati istorija, kiek ten buvę perliukai - formos, virsmai ir t.t.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-11 18:30
Ruta Merkytė
Nu ir ilgumas...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-16 19:56
LikimoPirshtine
Super!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-09-24 21:52
NiekoRimto
Giedrė biškį pliuškė.tai tiesa.o kad girdėta, tai parašykit, kur, kad jau taip:) nieko neklausius parašiau.buna ir taip, kad idėjos kabo ore, ir jas sugauna kažkas ir kitas kažkas vienu metu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-20 12:53
Jacquelline
na yra tikrai gražių vietų, bet kaip viena skruzdėlė sakė: tai jau kažkur girdėta. Man dar nepatiko, kad Giedrė visada, kai ką nors pasako, nusijuokia. Kažkokia pliuškė :)) O šiaip labai daug darbo įdėta...šaunu, kad kažkas nepatingėjo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-20 01:49
Ignotas
16 musių
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-18 11:32
Bathos
Norit pasakyt, 16 zmogenu saziningai perskaite ir saziningai nubalsavo? respect uz kantrybe jiems. Tureciau finansiniu resursu - darir pastatyciau (be intencijos prikalbint balsuot uz mane, prisiekiu).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-16 21:07
viena skruzdėlė
oi, šauksmininkas ten turėjo būti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-16 21:07
viena skruzdėlė
Ignotas, jūsų lakoniškumas pavydėtinas;]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-16 00:43
Ignotas
Daug musių nuskendo:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-07 20:30
danguje žydi aguonos
N-E-R-E-A-L-U!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Aš sužavėta tiesiog trūksta žodžių :) Raudonieji Vilniaus stogai... Ir meilės angelai ant jų...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-05 19:11
viena skruzdėlė
mjo. saldu ir pompastiška, sakyčiau.
chorai neblogi, jei nekreipsim dėmesio į tokius bajerius kaip 'Mano mažas broli, Sukurtoj svajonėj Laimės nesurasi... Ji pradings dvejonėj.' arba tokia banalybė kaip "Dažnai iškyla klausimas, Ką mes vadiname bepročiais...  Ar kartais nesupranta jie pasaulio Geriau nei mes..."
bet prisipažinsiu - ištisai perskaityti irgi nesugebėjau, ir ne apimtis kalta. tiesiog tai jau _buvo_. tai jau girdėta. todėl skaityti tingisi:( gal sudėliota kiek kitaip. gal žodžiai kiek kitokie. bet akcentai _kitaip_ nesudėlioti. jie būtent tokie, kokių ir tikiesi. gaila.
o už kalbančias vilniaus čerpes per nagus reiktų;))) bo taip primena kokio nors sveikinimų koncerto stilių:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-04 05:50
Ignotas
Daugiau musių nuskęsta meduje, negu acte.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-03 19:25
Zhaltvyksle
Grazu!!! Kazkodel atrode, kad skaitau apie save. Giedre buvau as. Deja, i mano stiklo kalna nedaugelis tesugebejo ilipti. Kaikuriuos isvijau, kai kurie patys isejo. Bet turbut visada ant stogo as lauksiu jo... :) Aciu, kad atskleidei dalele manes... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-02 19:48
Vetustis
Nuostabus kūrinys. Labai poetiškas. Bandžiau įsivaizduoti jau gatavą, radijo (arba net sceninį) variantą. Sunkiai sekėsi, bet ir "tekstinis" - geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-30 20:36
liepa
myliu Vilnių, o kam nepatinka daug skaityti, tegul neskaito
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-29 09:17
black eyed
fajnas shmotas~:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-29 09:12
fajnas shmotas.:)~
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-28 23:55
unknown artist
Jei ir nebūčiau girdėjęs šitos pjėsės tai vistiek neskaityčiau. Kas aš tau čia koks piemuo, kad skaityčiau tiek daug???! Atsirado mat čia... Manau parašysiu tau vienetuką, kad per gerai nebūtų (visgi aš lietuvis).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-28 22:05
karuselė
kaip skaniai kvepia!  ..pasiilgau Vilniaus... dulketo senojo Vilniaus...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 31]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą