Sulaukėjusiame, sumedėjusiame rojuje,
Kur vėjas siautėja,
Obelų žiedas apsnigtame,
Auga uždraustoji obelis,
Savo aromatu nustelbdama, net patį rojų.
Daug ta obelis matė,
Kai valtis grįžo viena,
Supinta iš baltų rožių,
Kitame krante palikusi,
Tik du Adomus,
Palikusi juos vienu du,
Palikusi, kai žiedai nugalėjo jų jausmus,
Kai jie liko bejausmiai,
Subadyti valties spyglių.
Bet toliau vėjas,
Vis tiek siautėjo,
Bloškė žemėn obelų žiedus,
Net ir dabar kitoje kranto pusėje.
Yra apsnigtos žiedais jų statulos.