kai suprasim

Išsitaršančios alpstančių kiaulpienių plunksnos
Į raukšles seno skausmo nurieda.
Prisiliesk. Mano apmaudo kirminas muistos -
Ar jauti? Tavo veidrodžiuos mintys nusėda..

Snaigės krenta. Sminga tyliai į vilko akis.
Aš pati - tik poliarinė lapė.
Mano vaikas - tik svetimo vaiko mirtis...
Nors miegojau, žodžiai patys kažkaip išsisakė.

Mano gentys keistokos: išpjauna viens kitą aguonom
(Ir pati aš jau šimtmetį tūnau soliary).
Bet vilkai (arba lapės) juk nepasiduoda,
Apsibarsto granatom, kai jau nebegali.

Tu keistai netikra - saugau dūstančią naktį.
Ir vėl kryžkelės: kelio ženklai apsiriko.
Nebespėjau dar raustant mėnuliui apakti.
Neartėju. Nelieka minučių. Laukimas dar liko..