Severija džiūgavo, vakarykštė išeiga po išparduotuves buvo tiesiog sėkminga. „Puikus kainos ir kokybės balansas“ – murkė Severija staipydamasi prieš veidrodį, „geri prekiniai ženklai ir viskas taip pigiai“... Džinsai dailiai apgaubė visus moteriškus iškilumus, patraukliai išryškindami visa tai, ką verta išryškinti, lengvas rausvas megztukas aukštu kalu, ir šilta berankovė žaismingo Converse stiliaus užbaigė ansamblį. Dar kiek pasigėrėjusi Severija išsmuko iš visų naujovių, tvarkingai sudėjo rūbelius prie lovos, kad ryt ryte viskas būtų po ranka, po kontrastinio dušo ir trupučio kosmetinių burtų vonioje mergina smuko po antklodėmis tvirtai pasiryžus užmigti.
Miegot nesisekė, ant mergaitės lūpų žaidė šypsena, o galvoje sukosi praėjusios savaitės įvykiai, užsitęsęs vakarėlis darbovietėje, jaukiais žiburėliais mirksintis taksi, paslaugus vairuotojas... Mykolas, malonus, taktiškas, ir toks paslaugus, nė viena užuomina neužgavo kiek įkaušusios ir dėl to labai susidrovėjusios merginos...
Mergina? Ar Severija gali manytis esanti mergina? Jai jau trisdešimt penkeri, tačiau, ji nebuvo patyrusi visų tų buitinių rūpesčių, būdingų jos amžiaus moterims – nelaimingos meilės, vyro smurto ir alkoholizmo, ankstyvos vaikų narkomanijos, finansinių sunkumų, netikėtai užklupusio viršsvorio ir pigios kosmetikos. Severina jautėsi kitokia, tarsi karalaitė iš stiklo pilies, kur būtinai ją ras josios karalaitis, ji buvo tvirtai nusprendusi saugoti save Jam vieninteliam.
Mykolas, ryte jis jau laukė Severijos prie namų ir paslaugiai pasisiūlė pavėžėti, nuo to momento viskas lyg sapne, juodviejų santykiai skleidėsi tarsi puoselėjamas ir gausiai laistomas pumpuras. Rytoj šeštadienis, Severina su Mykolu važiuoja į Varėnos miškus krembliauti... Supama malonių vizijų jauna moteris užmigo, po antklode švelniai kilnojosi negandų nekaustoma jaunatviška krūtinė.
Mykolas kaip mat įvertino jos pastangas, net švilptelėto nužvelgęs nuo galvos iki kojų ir pliaukštelėjo delnu per sėdmenis, Severina sutriko, tačiau džiugi nuotaika ir pro langus bėgančios pakelių pušaitės greitai užglaistė netikėta incidentą. Gerokai nutolus nuo dulkėto miesto Mykolas užsirūkė.
- Severina, tu man labai patinki, – tarė užkimusiu balsu, – bet norėčiau, kad tu žinotum...
Ji pajuto, kaip nerimąstingai sugaudė jos krištolo pilies bokštai.
Mykolas papasakojo, kaip ilgai nesusirado darbo, kaip jį priglaudė vyresnė moteris su trimis vaikais, kaip nupirko jam automobilį, kad jis galėtų taksuoti ir kaip neišperkamos skolos ir varginančio priverstinio dėkingumo jausmas smaugia jį kiekvieną naktį gulant greta tironiškos sutuoktinės. Jis braukė skiepią vyrišką ašarą, žodžiai liejosi, apie ją, Severiną, vienintelį šviesų spindulį šioje ašarų pakalnėje ir vienintelę viltį, kurią jis bijo prarasti ir nenori išniekinti, tačiau ji privalanti suprasti, kad jis niekada negalės mesti, tos moters, kuri kažkada pastatė jį ant kojų, o tiksliau, pasodino už vairo ir išgelbėjo jo garbę ir orumą.
Moteris atvira širdimi išklausė pasakojimą, ji žinojo, kad neatstums skaisčios šio vienišo, sumišusio, tačiau puikaus žmogaus draugystės, skaisčios draugystės. Kitaip Severina nė įsivaizduoti negalėjo. Ji draugiškai paplekšnojo Mykolo ranką, gulinčią ant bėgių perjungimo svirties, nusišypsojo.
Mykolas šauniai įvairavo į pamiškio vienkiemį. Didelis ūkis visais naminių gyvulių ir paukščių balsais pasitiko atvykėlius, skardžiai lojo didžiulis medžioklinis šuva.
- Šą Brisiau, - garsus nustelbė žemas valdingas balsas. Iš ūkinių pastatų, vedinas išpuoselėta žvilgančia baltai juodom dėmėm karvute, išėjo aukštas, stambus vyras, sunkiais lyk visureigio ratai kumščiais. Pro prasegtus languotos flanelės marškinius matėsi gausiai apžėlusi krūtinė.
- Sveikas Rapolai, – pasisveikino Mykolas. Jis greta milžino šeimininko atrodė lyg paauglys. Rapolas nepritariančiai nužvelgė Severiją.
– Krembliausit? – paklausė.
– Taip, norėtume mašiną tavo dvare palikti, – pajuokavo Mykolas.
Miškas pasitiko vėsa ir saulėta ramybe, kremblių šiais metais buvo į valias visur, kur bepažvelgsi, bet Mykolas vis kvietė Severiją eiti gilyn, ten esą daugiau gėrybių – vieni baravykai tiltais želia.
Staiga moteris pajuto lipnias prakaituotas rankas ant savo pečių, Mykolas keistai šnopavo ir grabinėjo po jos berankoviu, plėšė megztuką.
Mergina sutriko, bandė apeliuoti žodžiais, tačiau po to jau tik gailiai šaukė ir blaškėsi. Mykolas atsiskleidė dar nepažintu, žiauriu ir grobuonišku veidu. Vienas rankos mostas ir kairysis Severinos batas nuskrido į gretimais esantį skruzdėlyną, dar akimirka – moteris veriamai sukliko ir nuščiuvo, nuo josios kulno šnypšdama rangėsi angis, ant baltos „Adidas“ kojinaitės palikus dvi kruvinas žymeles. Mykolas pašoko panikoje, nusmukę kelnės varžė judesius, vis dar sunkiai šnopuodamas, jis iš viršaus stebėjo, kaip moterį po truputį apleidžia sąmonė ir užvaldo skausminis šokas. Jis svarstė, ar patenkinti savo gyvulišką aistrą, kai galų gale, auka nustojo priešintis ir tapo prieinama? Ar sprukti iš nusikaltimo vietos? Kas bus jei žmona sužinos...? Mykolas eiklia eigastim patraukė iš miško.
Severija atsigavo levandomis kvepiančioje, grubaus naminio audimo lininėje patalynėje. „Kaip malonu“ – pagalvojo ji, ir pajuto nemalonų dieglį kulne – visa tai, deja ne sapnas. Po antklode moters nuogumą dengė švelnūs flaneliniai vyriški marškiniai. „Aš čia jau buvau“ – suprato Severija. Ji atsistojo, basnirčia įsispyrė į guminius aulinukus ir patraukė į kiemą, tada tiesiai į ūkinius pastatus.
Į Severiną sužiuro aksominės, kupinos rūpesčio karvučių akys, kvepėjo šviežiu pienu. Rapolas sutriko užkluptas melžiant, jis papasakojo, kaip vakar Brisius rado Severiją, kaip atvedė Rapolą, kaip naktį ant rankų jis parnešęs moterį namo, kaip per prievartą šaltą kūną girdė pelynų arbata, kaip paryčiais į jos skruostus grįžo raudonis.
Ji buvo laiminga, vasarą suvežtas šienas švelniai kuteno basus padus ir išpuoselėtas šlaunis ir pilvą ir... Rapolas tyliais alsavo greta, Severijos stiklo pily švęsdamos tryško vaivorykštės.