Sosėdvejėnėmā

Nieka žemie nier tiktā po vėina
Vasara so rodėnio draugau,
Net prastiausi pačiaus muolė sėina
Par metus vėskuo prisiragau...

Aple žmuogo nier kuo bekalbietė
Vėns į kėta mėn doubės gėlės,
Vaikēs laužas i mergatiu klietis
Saldomo ė žuodiu pagalēs

Nuor matā tavi vėsā iškvuostė
Sužėnuotė kas ė kāp sostuov
Ka paskou galieto tava skruostus
Vėn kuočiuotė kāp sunkos siaustous

Žmuogaus kūnė tūnuo isėtaisė
Angelā ė pragarā velnē
Anėi jemas ė koliuojės baisē –
Kol padžiaun vėns ontra ont vėnies

Vo žmuogos tuo vėsa nesupratės
Nemėigt nakti, kuošmarus sapnou
Nelabėīje sok i pekla rata,
Angelā – kor erdvės mielėnou

Nebūn nieka žemie šiuo po vėina
Šalėp jouda baltou nekaltoms
Šalėp saulės glaudas mienesėina
Šalėp pouka – akmėnėis kėitoms