kelintą jau dieną saulėgrąžas skina
ir mintimis savąjį durklą bado
nenori iškeliauti basom pas žemę
nes pasakoj jaučias kaip tikras valdovas
sumėtęs pėdsakus suklaidina snieguolę
bei raganas šluotom apdalinęs paleidžia
prilimpa rankos prie nykštukų plieno
ir širdis įšala nuo amžino deglo
nors tamsta jau artėja link išrinktojo
jis nejaučia baimės ar dūrių
sugniaužęs delnan sapnų karalaitę
tikis stebuklo nors pabaigas žino
bet štai išdulkėja jo būvio tamsa
ir švytinčios tiesės jau braunas į sielą
ateina tamsus lyg trolis iš rūsio
mūsų išnešiotas rūstusis gyvenimas