Rašyk
Eilės (72246)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kilimas.
Koks buvo pirminis ornamentas? Jį uždengė pelenai. Paslėpė išlieto vyno dėmės. Kilimas sugėrė dūmus, žodžius ir žmonių sunkį. Nutrintas pavargusių kūnų. Kalbančių, apsvaigusių, miegančių. Mylinčių, įkarštyje ir palengva. Ornamentas ištirpo kambario karštyje. Kilimas tylėdavo. O kartais atrodė, kad jis skraido.
Kilimo nebuvo.
Itogovas apsiblausė. Tarsi skylė kilimo vietoj žiojėjo grindys. Vidury akipločio susirietusi į kamuoliuką gulėjo moteris. Rodės, gyva. Lavonai taip neguli. Itogovas norėjo paliesti ją, bet susilaikė. Kažkodėl sukirbėjo mintis, jog paliesta subyrės į dulkes.
Jo atmintyje žiojėjo panaši skylė. Nuo vakar. Gal užvakar. Paskutinė nuotrupa - jis rakina duris, o užnugary juokas. Klegesys. Ir girtas balsas. Pažįstamas.
Brolio balsas. Galbūt brolio galvoje likę daugiau, nei kambary. Itogovas užsimetė lietpaltį. Užtrenktos durys nuaidėjo buto tyloje.
Moteris atsimerkė.
Slinko minutės, dešimtys minučių, bet ji nejudėjo. Pagaliau labai lėtai, kaip sergantis šuva, atsisėdo. Nesidairė, tik sėdėjo sau rami, pirštų galais nedrąsiai glostydama grindis aplinkui. Kambaryje buvo girdėti, kaip kažkur toli bokšto laikrodis muša valandas.
Moters plaukai buvo juodi juodi. Du nedideli tamsūs speneliai, sustandėję nuo šalčio. Dvi juodos akys žiūrėjo tiesiai, nemirksėdamos.
Itogovo bute nakvodavo daugybė visokiausių moterų. Kai kurios jų buvo gražios, kai kurios - nelabai. Kitos net bjaurokos.
Šita moteris buvo akla.

Gūždamasis plonos medžiagos lietpaltyje, Itogovas tipeno laiptais žemyn. Laikytis už išraitytų ketaus turėklų, laikytis iš visų jėgų. Šią trumpą laiko atkarpą galimybė išgyventi priklausė nuo to, kaip stipriai jis laikysis.
Prietemoje kvepėjo kačių šlapimu ir verdamais skalbiniais. Senos keramikinės plytelės po kojomis keitė spalvas ir pavidalus, norėdamos Itogovą pargriauti ir suėsti. Brendis jo iškvepiamuose garuose sūkuriavo, maišėsi su laiptinės smarsu ir kilo link aprūkusių lubų. Lubos leidosi žemyn pas Itogovą. Artėjo pilkos šviesos stačiakampis, kviečiantis į lauką. Laiptinė su Itogovu grūmėsi dėl to stačiakampio.
Lauke švito. Aušros vartų gatvėje buvo drėgna ir tuščia. Kiek dabar valandų? Itogovas sugriuvo ant šaligatvio ir griebėsi už galvos, tuščiavidurio skaudančio rutulio. O jeigu pabėgti nuo viso šito, parduoti butą? Pinigų užtektų apsigyventi ten, kur šilta ir atidaryti, pavyzdžiui, valčių nuomos punktą.
Bet pirma reikėtų grąžinti skolas už komunalinius patarnavimus. Dar Adamanskiui pusantro tūkstančio. Adamanskis neleis jam išvažiuoti nesusimokėjusiam. Dar kilimas. Kur, po galais, dingo kilimas? Itogovas suleido rankas į lietpalčio kišenes, tarsi tikėdamasis jį ten surasti.
Dešinėje lietpalčio kišenėje buvo raktai ir plokščias brendžio butelis. Kairėje kišenėje Itogovas užčiuopė folijos lapelį pūslėtu paviršiumi.
Vaistai, jo brangūs vaistai! Gydytoja, panaši į Džesiką Lanž, gražiai pasenusi. Po vieną per dieną, ir bus viskas gerai. O praėjo kiek - viena, dvi, trys dienos?
Drebančiomis rankomis Itogovas iškrapštė tris pilkas tabletes ir sukramtęs nurijo, užsigerdamas brendžio likučiais. Tuščią butelį užsukęs pastatė ant šaligatvio krašto, šalia.
Kažkur raudonų stogų jūroje bokšto laikrodis mušė valandas. Itogovui atrodė, kad jį muša per galvą. Garsas plėšė tylą jame, erzino lyg adatą bundantį skausmą. Galvoje vis dar aidėjo, kai dūžiai jau buvo seniai nutilę. Skausmui aprimus, Itogovas staiga prisiminė vieną esminį dalyką.
Atgal, greičiau atgal! Jis pašoko ir iškart susverdėjo, vos išsilaikęs ant kojų. Šaligatvis buvo kažkoks nestabilus, neramus.

Po akmeniniu skliautu pirmasis elgeta gėrė iš pakelio kefyrą. Kartkartėmis jis užversdavo galvą į viršų ir imdavo baisiai kosėti. Skliautas pagaudavo tą kosulį ir suteikdavo jam milžiniškos galios. Aidėjo visa gatvė, net balandžiai pakilo nuo bažnyčios stogo, įveikę ryto stingulį.
Dvidešimtojo Aušros vartų gatvės namo kieme aukštas liūdno veido vyras mėgino lipti prieangio laipteliais. Buvo matyti, kad jam sunku. Vyriškio kojos pynėsi pilkame lietpaltyje, o jis pats baisiausiai keikėsi ir vaikė rankomis aplinkui skraidančius nematomus vabzdžius. Žvarbus vėjas kaukė kopėčiose. Nuo laiptinės stogelio minkštai nušoko juodas katinas, o gal katė. Riktelėjęs „suka! “, vyras nusiplėšė dulkėtą pusbatį ir sviedė kažkur pro šalį. Katė rimtai pasižiūrėjo į jį, paskui pranyko laiptinės patamsiuose.
Įsikibęs senoviškų turėklų, Itogovas boginosi viršun. Murmėjo panosėje kažkokius užkeikimus ir vis purtė galvą. Atsisukdamas, įtariai slinko, kaip slenka seniai turguje. Atsišliejo nugara į sieną, sugriežė dantimis ir kone griūdamas įveikė paskutiniąją laiptų partiją.
Buto durys buvo apmuštos dirbtine oda, po ta oda Itogovas kažkada prikimšo vatos, o ant viso šito, tarp dekoratyvinių vinučių, viela išvedžiojo rombus. Dėl grožio. Į tą grožį pavargęs Itogovas dabar atsirėmė galva. Tada krūptelėjo. Sulaikė kvapą.
Kambaryje tyliai dainavo. Moteriškas balsas buvo žemas ir ilgesingas, dėl tokio balso vyrai įveikia kur kas didesnius atstumus, nei keletas laiptų aikštelių. Itogovas nepažino melodijos, bet žodžiai buvo girdėti. Kažkada labai seniai. Žodžiai malšino skausmą, migdė ir kvietė, ir dar šiek tiek gąsdino. Ir graudino. Itogovas vis klausėsi, klausėsi, o balsas dainavo. Daina baigėsi ir vėl prasidėjo, ir vėl baigėsi.

Toli už miglotų kalnų atšiaurių
Į požemius, urvus, tarpeklius niūrius
Išvykstame auštant užburtojo aukso,
Taip slėpto giliai ir toli nuo žmonių.


Paryčiais Adamanskis, kadaise vos netapęs ikonų tapytoju, susapnavo keistą sapną: laiptų aikštelėje rauda aukštas vyras su vienu batu, o akla moteris už durų tyliai dainuoja jam Tolkiną.

Raudonos aguonos, raudonos – kur akys užmato. Juodaplaukė mergaitė, juodi plaukai dengia kaktą. Tamsiai rudos akys, raudona akyse. Raudonis plečia vyzdžius, aguonų raudonis visur. Iki horizonto.
Brenda per lauką basom pėdom, glėby gėlės neišsitenka. Kiek jų čia, kiek gėlių.

Rugių laukai. Kulia kombainas. Į vieną lauko pusę – pusė dienos, grįžta – jau vakaras. Nakvynė po atviru dangumi, rugiai dar šilti, supilti į didžiules kupetas. Juodaplaukė mergaitė, metaliniu puodu nešina, skubiu žingsiu per ražienas, link miško. Reikia skubėti. Kol visai nesutemo. Broliai vieni namuose.

Banguoja. Banguoja upės vandenys. Jie trise valtyje supasi. Po adatą kiekvienam. Mergaitė sviedžia į vandenis. Tris adatas. Nugrimzta – nesurasi.

Sukrypęs namelis prie upės vingio. Veik nesimato – taip užpustytas. Upė užšalus. Vidury upės – sala.
Vilkų gauja per upę slenka. Kaukia naktimis.
Juodaplaukė mergaitė, pasilipusi ant kėdės. Žvakė rankoje, akys žiba, vyzdžiai. Klauso vilkų dainavimo, begalė žiburėlių už lango. Ne taip ir toli. Pasirodo ir nyksta, pasirodo, nyksta. Vilkų akys spindi. Naktį šiurpu.

Votys ant pečių, votys visame nugaros plote. Skaudančios votys ir karštis. Daktaras kūrena ugnį, lydo arklio taukus. Tamsios akys, nuo kaktos nubraukti šlapi plaukai. Akys spindi. Kaip vilkų namuose už lango. Ant aukšto pečiaus, veik prie lubų, guli juodaplaukė mergaitė. Karštis kyla.

Adatos. Adatos akyse.

„Toli už miglotų kalnų atšiaurių... “
Tą akimirką ji buvo namuose, stepėse. Dainos melodija pasklido visuose Itogovo buto pakampiuose ir, rodos, galėjai užuosti šiltų rugių kvapą.
Itogovas įslinko kambarin. Moteris stovėjo prie atviro lango. Jos balsas aidėjo, bangavo sienomis. Sūkuriais Itogovo galvoje: „Taip slėpto giliai ir toli nuo žmonių. “ Jis rankomis užsidengė šlapias akis. Kai vėl pažvelgė lango pusėn, moters nebuvo.

Adamanskį pažadino beldimas. Atverdamas duris spėjo nusistebėti – juk yra skambutis.
- Adamanskis? – prieš jį stovėjo nepažįstamas barzdyla, nešinas susuktu kilimu.
- Tas pats. Ko reikia?
- Itogovas, - prisistatė svečias. – Vyresnysis. Štai, brolio skola, - ištraukė pluoštelį.
- Trūksta, - Adamanskis perskaičiavo pinigus.
Atėjūnas metė kilimą prieangin ir apsisuko. Adamanskis puolė iš paskos:
- Kaip gi taip?! Mes nesitarėm...
Itogovas sugriebė šeimininką už atlapų. Jų kaktos susilietė.
- Duris užsidaryk, - sušnabždėjo ir paleido.
Adamanskis be žado stebėjo Itogovą, nueinantį kiemu. Kelias minutes negalėjo pajudėti. Banknotai išsprūdo iš sustingusių pirštų ir išsibarstė ant grindinio. Atgavęs gebėjimą judėti, Adamanskis atsigręžė. Matė atlapotas duris, prieangį. Bet kilimo nebuvo.

Itogovas vyresnysis užsirūkė. Stotelėje buvo nykiai tuščia. Kaip ir visoje gatvėje. Pavargusios nuo tuštumos akys nejučia nukrypo aukštyn... Iš praviros burnos cigaretė nukrito į balą. Vaizdas dūrė kiaurai.
Virš ištuštėjusio miesto stogų skriejo kilimas. Pro banguojantį jo kraštą Itogovas vyresnysis regėjo moters plaukus. Jie plaikstėsi vėjyje. Juodi juodi.
2006-01-30 15:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-19 19:21
Si bilė Sibire
Cha cha cha. Rombai kaip ir buvo daktaro.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-17 19:51
Svetlana Ryžikova
uahaha:)) zeba. nu visiskai labai patiko. ir tik emem juokas kai supranti kur kas rashe. gal labiausiai atpazhystami yra Si su speedo, O daktaras gal kiek neapibrezhiamas:) pvz jauciu speedo ten kur Dzhesika Landzh ir paralono rombai:) nu zodziu tokias bendras orgijas/kontempliacijas skaityti yra kul, vien del smagumo atskirose vietose surasti autorius, plius pats teksas shyzoidinis kaip visada. Patiko aishku gi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-31 17:10
ir kiti
kūrinys ir turėjo būt polimorfiškas. trys linijos - keli mazgai. bendro kūrinio esybė tokia - fragmentiškumas.

linai. kas dėl pavadinimo. trys adatos -> mergaitė ir broliai -> apakimas, duriantis skausmas -> nugrimzdo, prapuolė -> subadyti likimai. et, čia jau prozinė poezija. tu gi stabilumą mėgsti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-31 13:51
Ed bilas Kalifornijoj
che
rodos kilimas čia pagrindinis veikėjas. tie ruskipavardžiai per daug neveiklūs pasirodė.
tekstas. tekstas sunkiai skaitosi. skaičiau du kartus. gurmaniškas, galiu pasakyk, bet trūko svarbiausio elemento - vinies. pasigedau įsimagnetinusio gelžgalio, aplink kurį viniojasi cviekeliai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-31 01:17
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
I: ir kiti, II speedo, III si, o toliau nesupratau, galbūt si, o galbūt visi po sakiniuką tuos klejojimus? o pati pabaiga turbūt vėl speedo/ir kiti tandemas? šiaip jau nesvarbu. nežinau. kažkokios man čia ašies kaip ir pritrūko. nors jei tą visišką mistiką laikyti ašimi tai tada irgi gerai. truputi man neaišku vyr. itogovas tai čia kam su tuo adamanskiu tąsėsi? ar čia jis pomirtinius brolio (sūnaus) reikalus tvarkė? kai kuriose vietose yra tokių nežymių grynai technologinės kokybės kluptelėjimų, kas matyt sąlygota gana išblaškančio jungtinio darbo. ir pabaigai konstatuosiu, kad mano buko tūpumo nepralaužė trijų adatų įvaizdis, kuris matyt čia yra vienas kertinių akmenų. t.y. aš nesupratau kodėl kūrinys taip vadinasi ir ką jos reiškia visame kontekste? man kažkaip asociacijų tik kelia su „auksine adatėle“ -- mistifikuojamu paskutiniu narkomanų dūriu, bet čia gal bus ne tai. ai ir dar kažkaip brendis manau nebuvo tikslu. nu kažkaip iš viso kito sprendžiant brendis ryškiai perprabangu. reikėjo vistik kokiu rašalu girdyt itogovą. bet tai ką aš čia pasakoju: akivaizdu, kad viskas yra grynai prikola radi, jau vien giesmės pasirinkimas ko vertas, hehe. vistik manau, speedo su ir kiti atskrai parašo kiek geriau nei kartu. dėl si tai nesu specialistas jos tekstų, sorry, neapibūdinsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-30 22:31
speedo
labai geras :]]] (nebalsavau)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-30 22:00
_I_
_I_
Tai dalinotės tekstą gabalais, ar kaip čia? Labai jaučiasi :). Ar išdurti bandot? :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-30 21:15
Arigato
geras dalykas ta bendra kuryba!
ypac patiko siltai fantastine pabaiga. bet vietomis - keistai sokineja stilius, intonacija ir tempas - tarsi visi autoriai labiau rupintusi savo indeliu nei kurinio kokybe ir/ar logika; o geriausias bajeris tai pavadinimas :)  vertinciau si kurini gabalais, kaip jis ir parasytas - tuomet butu teisingiau. bet kolkas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-30 18:55
vaja
Šaunuoliai, ką ir besakyt.
...Kritikos akmenėlis: vietomis lyg ir ištemptas kūrinys - norėtųsi didesnės koncentracijos. Turint omenyje tris autorius - tai suprantama - juk ir vienam autoriui kartais sunku suvaldyti savo kūrinį. Bet apskritai - puiku - labai. Labai.

...Ir puiki galimybė skaitytojui pažaist - ėgi kieno šitas gabalėlis sukurtas?

...kaip penketais dalinsitės? ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-30 15:40
Hommie
Labai šalta
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-30 15:38
projektas dablju
tikrieji kūrinio autoriai nurodyti projekto dablju namuose. maloniai kviečiame apsilankyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą