man jau nekeista, kad dienų neturiu, kalba jos angliškai
su siaubingu akcentu jautriai mano klausai, paliktos
nuošaly kuria strategiją smogti nostalgiškai, lyg ir ne mano
jos būtų. tarsi tarp kitko renkuosi spalvą oranžinę, o naktį
ji raudonuoja aistra ir atstumais, šnabždesiais, konvertuojamais
į stipriausią valiutą; senstanti, bet negalinti tuo patikėti Madona
išūžė galvą atsidavimais: vis klykia apie ilgesį šokiui
ir dievui, atrastam vos prieš pusmetį, bet man, rėžiančiam
lentą, nė motais jos prarastoji jaunystė, tik pjuvenos
lentų medinės ašaros, naktimis dilgčioja sieloj ir
ašarų pilni patalai - tai ne rūkas, tai debesis, jo
drėgnume nardinu galvą, svaigstančią vakaru, kuris
vis dar mano, kaip ir džiazas, kaip ir žodžiai
kartojami, kad užtektų kantrumo žvilgsniu prie Tavęs prisišliet.
O Gospodi, koks tuščias ir nuobodus tekstas. laiškas iš bet kur, prie ko čia Tibetas, nors ir laiškas iš pataisos darbų kolonijos, patekusio žmogiuko "per klaidą" korupcijos keliu, papratusio prie visai kito gyvenimo būdo, ir jo ypatumų. Nuobodus tekstas, spekuliacija Tibetu. (t.y. nuobodus kūrinuks laiško formoje - KAM JIS ? tas laiškas, nėr atspindžio, o jei tai didelių dvasiniu atžvilgiu žmonių susirašinėjimas - asmenybių, kurie žiūri jau globaliau, tai jis per daug "mažo" - tai atspindi turinys. vienintelis kas laiškia-kūrinyje yra akivaizdu - ilgesys įprastam gyvenimo būdui iki kankinio vaidmens: " ašarų pilni patalai - tai ne rūkas, tai debesis, jo
drėgnume nardinu galvą, " - sakau, jei būtų laiškas iš pataisos darbų kolonijos, pakliuvusio ten dėl korupcijos klestėjimo - tiek jo kaltės, o jis koks nors pedagogas - inteligentijos sluoksniui priklausiąa narys, ten sveikatą palikęs, atkalėjęs, bekalėdamas rašęs kokiam savo draugui, tai būtų daugiau jame (tekstuke) spalvų. (tame kūrinuke.) dabar jo nuobodumas prilygsta, geriau jau knygą paskaityti А. Дэвид-Ниль pavadinimu: pavadinimu: "Мистики и маги Тибета";; nei tą trumputį ale laišką iš Tebeto; (tai visą knygą.)